Votai

 

 

Meldžiantis prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, žvilgsnis nejučiom nukrypsta į du, tarsi į dangų, kylančius stulpus, dėkingumo metraščius, nusagstytus votais. Šios mums dažnai nebylios, tačiau regimą ženklą turinčios istorijos liudija, kad Dangus čia atviras ir kad tradicija prabilti tokiu būdu apie patirtas malones tebėra gyva. Votais žmonės dėkoja už patirtas Dievo malones, Jo meilę ir artumą.

Lietuvos bažnyčiose, ypač senesnėse, dažnai galima pamatyti prie kai kurių altorių paveikslų ar skulptūrų pakabintus votus – sidabrines širdeles, rankeles, kojas, plokšteles su įrašais ar figūromis. Bažnyčios istorijoje votai žinomi nuo ankstyvosios krikščionybės laikų. Lotyniškas žodis votum, reiškia linkėjimą, dovaną, pažadą, o daugelyje Europos šalių jie ir dabar vadinami lotyniškais žodžiais – ex voto (pagal duotą pažadą). Dažnai sunkumų, ligų ar nelaimių akivaizdoje nuoširdžiai melsdamasis žmogus už išklausytą maldą pažadėdavo pasiaukoti Dievui, atlikti piligrimystę, padėti vargšams ar kt., taip pat bažnyčioje pakabinti regimą išklausytos maldos ženklą. Tai rimtas įsipareigojimas, kurį svarbu įgyvendinti. Viena iš votų formų galėjo būti funduojama nauja bažnyčia ar paveikslai. Vilniuje pastatyta Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra tokios padėkos Dievui pavyzdys. Tačiau dažniausiai votais vadinami kuklūs, nedideli gautų malonių atminimo ženklai, nuolankiai aukojami Dievui ir kabinami prie to atvaizdo, prie kurio meldžiantis patirta Dievo pagalba arba jos prašoma. Lietuvoje votai atsirado turbūt kartu su pirmosiomis bažnyčiomis, tačiau patys seniausieji neišliko, nes dažniausiai buvo gaminami iš vaško, vėliau naudojamo žvakių gamybai. Mėgti ir ant mažų medinių lentelių tapyti votai. Kartais vaizdingomis patirtų stebuklų scenomis būdavo nukabinėjamas visas altorius ar koplyčios sienos. Vėliau paplito votai, pagaminti iš brangiųjų metalų, dažniausiai iš sidabro žmogaus kūno dalių formos ir aukojami atsidėkojant už stebuklingą išgijimą, prašant pagalbos ligoje ar ištikus nelaimei.

Visas patirtas malones ir žmogų su Dievu siejantį nepaliaujamos meilės ryšį simboliškai išreiškia širdelė – populiariausias ir, ko gero, prasmių talpiausias votas. XVII – XVIII a. mėgta šventuosius paveikslus ar statulas puošti ir įvairiais brangiais papuošalais, vėriniais, segėmis, kryželiais ar rožiniais. Taip buvo papuošti Marijos atvaizdai Trakuose, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje, Aušros Vartuose, Šiluvoje. Nenuostabu, kad votų aukojimas padažnėdavo visuomenę ištikusių negandų akivaizdoje, ypač karų metais, kai vienintele išsigelbėjimo viltimi likdavo atsidavimas Dievo malonei. Ankstesniais amžiais, susikaupus dideliam votų kiekiui, kartais jie būdavo išlydomi ir iš gauto metalo gaminti paveikslo aptaisai, altoriaus kryželiai ar kiti liturginiai indai. Tai viena iš priežasčių, kodėl iki mūsų dienų seniausiųjų votų išliko palyginti nedaug. Dauguma dabar kabančių bažnyčiose sukurta XIX a. arba XX a. pradžioje. Nors voto aukojimas yra labai asmeninio žmogaus santykio su Dievu ženklas, tačiau pakabintas bažnyčioje jis tampa ne tik svarbiu liudijimu, bet ir Dievo malonių pagalba kuriančiu bendruomeniškumu. Stebuklų išpažinimas, paliudijimas ir pagarsinimas nuo seno buvo laikomas svarbia atsidėkojimo už patirtas malones forma. Iki šių dienų yra išlikusios prie kai kurių stebuklingų paveikslų rašytos Stebuklų knygos. Votų aukojimo tradicija įvairiose katalikiškos kultūros šalyse, taip pat ir Lietuvoje, nors ir ne tokia populiari kaip ankstesniais šimtmečiais, išliko gyvybinga ir iki mūsų dienų. Votų gausa prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo liudija apie Jėzaus pažadą suteikti įvairiopų malonių tiems, kurie su pasitikėjimu melsis prie šio paveikslo. Žmonės ne tik dėkoja už konkrečiai patirtą malonę, išgijimus, bet kartais atsiliepia į paraginimą tiesiog dėkoti už lydėtą Dievo artumą ir įvairiomis progomis prašyti Dievo palaimos ateityje. Nutarusieji pakabinti votą, jį nuperka religinių prekių parduotuvėje arba užsako pas juvelyrą. Kai kurie netgi aukoja savo brangius papuošalus ir kartu su juvelyru tariasi kokią formą turėtų įgauti votas, kad labiausiai atspindėtų tą jautrų, sunkiai nusakomą širdy dėkingumą, kurį taip stipriai pranoksta patiriamos malonės. Gailestingojo Jėzaus atvaizdo kultas jau toli peržengė ne tik Lietuvos ar Lenkijos, bet ir Europos ribas. Įvairių tautų, įvairių likimų tikinčiuosius prie šio altoriaus sujungia nepaliaujamai liejama Viešpaties gailestingumo malonių srovė.