Liturgija

Liturgijos metu Kristus, mūsų Atpirkėjas ir Vyriausiasis Kunigas, savo Bažnyčioje, su ja ir per ją tęsia mūsų Atpirkimo darbą.

Pirminė žodžio „liturgija“ reikšmė yra „viešas darbas“, „tarnavimas tautos vardu/tautai“. Krikščioniškojoje tradicijoje tuo žodžiu norima pasakyti, kad Dievo tauta dalyvauja „Dievo darbe“. Tad pagrįstai liturgija laikoma tarsi Kristaus kunigystės uždavinio vykdymu, kuriame regimais ženklais išreiškiamas ir kiekvienam žmogui savitu būdu suteikiamas pašventinimas, o mistinis Kristaus Kūnas, tai yra galva ir jo nariai, viešu tobulu būdu garbina Dievą. Iš to plaukia, kad kiekvienas liturgijos šventimas, kaip kunigo Kristaus ir jo kūno – Bažnyčios – darbas, yra ypatingai šventas. Joks kitas Bažnyčios veiksmas garbės vardu ar laipsniu neprilygsta jo veiksmingumui.

Nors visame pasaulyje katalikai tiki tuo pačiu Dievu ir jų pagrindiniai Dievo garbinimo būdai yra panašūs, kiekviena bendruomenė turi savitą būdą savo tikėjimui išreikšti. Tokiu būdu liturgijoje ypatingai išryškėja ne tik dieviškoji antgamtinė sritis, bet ir žmogiškoji, kuri įvairiose vietose ir bendruomenėse gali būti įvairi. Taip ir gimnazijos bendruomenė savitu būdu dalyvauja liturgijoje ir garbina Dievą.

Bendruomenė garbina Dievą per liturgiją atitinkama liturgine kūno laikysena, gestais, žodžiai ir daiktais. Tokiu būdu bendruomenė artėja per Šventąją Dvasią prie Dievo: nuo regimo prie neregimo, nuo ženklo prie paslapčių.

(Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą)