Pasirengimas išpažinčiai
Išpažintis yra gailestingosios Dievo meilės sakramentas, kuriuo atleidžiamos po Krikšto padarytos nuodėmės.
Gailestingumo šventovė, Vilnius
Išpažintį sudaro:
— Rūpestingas sąžinės patikrinimas.
— Gailestis.
— Pasiryžimas atsilyginti.
— Nuodėmių išpažinimas išpažintyje.
— Užduotos atgailos atlikimas.
Sąžinės patikrinimas turėtų būti kruopščiai atliktas, tačiau jis niekada nebus išsamus. Tam, kuris tik lūpomis, nuoširdžiai anesigailėdamas, išpažįsta nuodėmę, ji nebus atleista. Taip pat būtinas pasiryžimas ateityje tos nuodėmės nedaryti. Atliekantis išpažintį privalo tą nuodėmę pasakyti nuodėmklausiui, taigi ją išpažinti. Pagaliau į išpažintį įeina atsilyginimas arba atgaila, kurią kunigas paskiria einančiam išpažinties, kad šis atlygintų nuodėmės padarytą žalą.
Išpažinties eiga. Prieinama prie kunigo, persižegnojama ir sakoma: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas atsako: „Per amžius. Amen“. Tada pasakoma, kada buvo paskutinė išpažintis, primenama, ar buvo gautas išrišimas ir ar buvo atlikta užduota atgaila, išvardijamos nuodėmės, nurodant svarbesnes aplinkybes. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška (sunki nuodėmė). Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Po to atgailautojas taria: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo“. Reikalui esant kunigas gali užduoti klausimus susijusius su išvardintom ar galimom nuodėmėm.
Sąžinės patikrinimo vadovas
Kartais gyvenime taip atsitinka, kad pradedame kažko ieškoti, apverčiame aukštyn kojomis visus namus ir negalime rasti. Ilgainiui paaiškėja, kad ieškomas daiktas visą laiką gulėjo panosėje… Kartais taip būna ir su nuodėmėmis, kurių neaptinkame savo gyvenime, nors jos yra pasislėpusios visai šalia, panosėje. Nieko neužmušiau, neapvogiau – taigi nuodėmių neturiu… O gal žudau kitą savo žodžiu, abejingumu, pavydu, pykčiu, gal vogiu iš kito laimę, pasitikėjimą, džiaugsmą, ramybę, viltį… Pažvelkime atvirai į savo sąžinę ir gyvenimą:
Kunigas paskiria atgailą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir pagalba naujam dvasiniam gyvenimui. Kunigas pakviečia gailėtis dėl nuodėmių ir kalba išrišimo maldą: „Dievas, gailestingumo Tėvas…“, o atgailautojas tuo metu prideda ranką prie širdies ir tyliai meldžiasi: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (-ės)“. Pabaigoje kunigas atgailautoją palaimina, šis persižegnoja ir atsako: „Dėkoju Dievui“.
Tada atgailautojas atlieka paskirtą atgailą, pasiryžta vengti nuodėmių, stengiasi atitaisyti kitam padarytą skriaudą.
(Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir „Youcat“)
- per ankstesnę išpažintį esu pamiršęs ar sąmoningai nepasakęs sunkių nuodėmių;
- neatlyginau skriaudų, kurias buvau padaręs;
- nepasitikėjau Dievu;
- nesidomėjau savo tikėjimu;
- bijojau pasirodyti ar pasakyti, jog esu tikintis (-i);
- nesimeldžiau rytą, vakarą;
- mano malda buvo nenuoširdi;
- nedėkojau Viešpačiui už suteiktas malones;
- be pagarbos ar piktam vartojau Dievo, Jėzaus ar Marijos vardus;
- tikėjau ar net užsiiminėjau burtais ir prietarais;
- nešvenčiau sekmadienių bei privalomų švenčių, nedalyvavau šv. Mišiose;
- neklausiau savo tėvų bei mokytojų, jų negerbiau;
- nepadėjau savo tėvams, nemylėjau savo artimo;
- niekinau, tyčiojausi, žeminau, įžeidinėjau, pravardžiavau;
- mušiau ar išnaudojau savo draugus;
- pykau ant kitų, jų nekenčiau;
- pataikavau darantiems bloga;
- negyniau skriaudžiamųjų;
- nepadėjau esantiems varge, linkėjau blogo žmonėms;
- melavau;
- mano neteisybės pakenkė kitiems;
- apkalbėjau ar be reikalo pasakojau kitų silpnybes;
- kiršinau tarpusavyje žmones;
- išdaviau man patikėtą paslaptį;
- pasisavinau svetimą daiktą;
- padariau žalą kitam;
- džiaugiausi kito nelaime;
- nesistengiau atleisti ir susitaikyti;
- neatlikau savo pareigų;
- gaišinau laiką, jį dažnai leidau tuščiai;
- turėjau neskaisčių minčių, jausmų, veiksmų;
- klausiausi neskaisčių kalbų, nepadorių anekdotų ir juos pasakojau;
- žiūrėjau neskaisčius vaizdus;
- prisidėjau prie aborto, jį padariau ar skatinau kitas tai padaryti;
- kitus skatinau daryti nuodėmes;
- nesaikingai vartojau alkoholį, vartojau narkotikus;
- kenkiau savo gyvybei ir sveikatai;
- buvau pavydus (-i);
- didžiavausi prieš kitus;
- nemokėjau tramdyti savo norų ir geismų;
- persivalgiau;
- triukšmingai linksminausi advento, gavėnios metu;
- nepasninkavau;
- nesimeldžiau už savo gyvus ir mirusius artimuosius;
- nesistengiau nedaryti nuodėmių.
Dažniausiai pasitaikančios kliūtys atlikti išpažintį
Neturiu jokio noro atlikti išpažintį. Be abejo, noro nėra, ir kuo labiau žmogui reikia išpažinties, tuo atkakliau tenka stengtis įveikti save bei gėdą dėl padarytų nuodėmių. Išpažintis reikalinga tam, kad daugiau nebevilktume savo klaidų tarsi sunkios naštos.
Išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui, man nereikia kunigo. Kad įsitikintume, jog Dievas tikrai atleido, mums reikalingas jo duodamas ženklas. Tas ženklas – Sutaikinimo sakramentas, kurį teikiantis kunigas yra regimas Dievo atleidimo įrankis. Pats kunigas neturi galios atleisti nuodėmių. Prisikėlęs Jėzus apaštalams pasakė: ,,Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos” (Jn 20, 23), taip kai kuriems žmonėms suteikdamas savo galią.
Nuolat darau tas pačias nuodėmes. Galbūt, tačiau vengdamas išpažinties tikrai padarysi dar didesnių. Per išpažintį gaunama malonė ne tik panaikina nuodėmes, bet ir apšviečia mūsų protą bei duoda jėgų, kad kovotume su nuodėme ir stengtumės daryti savo gyvenimą geresnį ir gražesnį. Jau pati kova yra ėjimas pirmyn.