Gabija
Ši Gailestingumo savaitė mums šeštoji! Atsimenu, kad Donatą pažinojau jau seniai (sesė!), o Dovilę su Laura porą mėnesių – susitikom vienoje maldos grupių. Visos skirtingais keliais buvom neseniai sugrįžusios į Katalikų Bažnyčią. Per tas Velykas Kristus TIKRAI PRISIKĖLĖ, tad sugrįžus į Vilnių labai norėjosi į Šv. Mišias. Gailestingumo Šventovėje visos susitikom pirmadienį. Tada ir antradienį, ir trečiadienį, ir ketvirtadienį, ir penktadienį, ir ŠEŠTADIENĮ. Tas šeštadienis buvo labai šiltas – visos lauko kavinės buvo užsėstos. O mes pirmą kartą dalyvavome Šviesos kelio procesijoje. Pirmą kartą stojau į brolių ir sesių katalikų gretas. Ėjau ir džiaugiausi, kad einu, o ne sėdžiu prie vieno iš tų staliukų. Drąsos reikėjo. Juk gali pamatyt draugai! Po Gailestingumo savaitės bažnyčia ištuštėjo, svečiai išvyko, o aš pradėjau atpažinti vietinius. Nedrąsiai pradėjome sveikintis ir pažindintis. Atsimenu, kaip dalyvaujant Šv. Mišiose, apžvelgiau mūsų nedidelę bendruomenę, ir pagalvojau: „O jeigu mūsų, mylinčių Jėzų, būtų tik tiek visame pasaulyje – ar dar tikėčiau?“. Ir atsakymas buvo – TAIP! Mūsų nėra daug, bet esu ne viena. Jei būčiau viena, tai jau nebūtų Bažnyčia. Esu dėkinga už pačioje tikėjimo pradžioje gautą dovaną – draugystę! Pačioje pradžioje daug ko nesupranti arba atrodo, kad tik tau vienam taip, todėl svarbu turėti draugų, kurie paaiškintų ir patvirtintų, kad ir jiems taip. Viskas yra tikra.
Donata
Pirmą kartą su Gailestingojo Jėzaus paveikslu susidūriau 2011 m., kai Lietuvoje buvo paskelbti Dievo Gailestingumo metai. Buvau 11-okė ir tai buvo metai, kai laikiau save ateiste. Kaskart praeidama pro Katedros aikštę, kur buvo iškabintas Tas atvaizdas, burnodavau ant jo, mat paveikslas mane labai erzino. Užrašas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ dar labiau provokuodavo, nes man pasitikėjimas buvo labai jautri vieta. O čia dar įsipaišė Jėzus, kurį tuomet neigiau išvis egzistuojant. Be to, paveikslas atrodė labai negražus. Tačiau ilgai netrukus atsitiko taip, kad atrodė, jog nieko gyvenime nėra svarbiau nei Dievo Gailestingumas. Atsiradau šventovėje netyčia, bet joje pasilikau ligi šiolei. Tuo metu atrodė, kad visas mano gyvenimas ir kas telpa jame – sugriuvo. Kertiniai Dievo malonės prisilietimai įvyko adoracijos ir išpažinties metu. Nepaisant to, kad buvau žaizdota, trapi panelytė, mano kančios taurelėje ėmė rastis vis daugiau džiaugsmo prieskonių. Negalėjau suvokti, kas su manimi vyksta, kaip kančia gali eiti kartu su džiaugsmu. Iš to gimė troškimas šlovinti Dievo Gailestingumą. Šlovinti džiaugsmu ir giesme. Man Dievo Gailestingumas tapo stiprybės, meilės, džiaugsmo, ir laisvės šaltiniu. Visame pasaulyje jaučiuosi kaip namuose, jei randu bažnytėlę su TUO paveikslu. O Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje man yra namų namai.
Laura
Vieną dieną, daugiau nei prieš 6 metus, Dovilė man sako: „Drauge, yra reikalas. Yra tokia šventovė ir mums reikia ten nueiti, naktį pabūti tam, kad ji būtų atidaryta visą parą“. Tuo metu dar dorai nežinojau, ką reiškia adoruoti, nes buvau visai nutolusi nuo katalikų tikėjimo ir į bažnyčias nevaikščiojau. Nuėjom. Tą kartą nesupratau Dovilės euforijos apie Gailestingumo nuostabumą, nes nei man ten taip gražu buvo ir paveikslas toks visai „nemeniškas“, ir kunigas toks savotiškas, žmonės keistoki tokie… Įsivaizduoju, kaip tada Dievas turėjo šyptelėti nuo tokių mano minčių, nes ir pačiai juokinga prisiminus. Juk dabar mano sutvirtinimo vardas – Faustina, o į jokį kitą paveikslą su tokiu atidumu, ramybe ir gilumu gyvenime nežiūrėjau (žinoma, nevertinant jo kaip meno kūrinio), kunigas – nuostabus, visi žmonės – Dievo mylimi vaikai… Nors kelių kelelių, vedančių prie Jėzaus, buvo įvairių, tačiau stipriausias Jo pažinimas mano gyvenime įvyko priimant Jo nesuvokiamą gailestingumą taip, kaip galiu, su tuo, ką turiu, tokia, kokia esu. Ir tai – nesibaigiantis procesas, nes tikrai: Dievo gailesčio lobynas neišsemiamas.
Dovilė
Nuo paauglystės nekenčiau savo vardo. Buvo laikas, kai priekaištaudama skaudinau mamą, kodėl ji man tokį išrinko. Galvojau sau, na, kodėl aš ne Akvilė, ne Živilė? Kodėl Dovilė? Iš vidinio sužeistumo nepriėmiau savęs pačios. Bėgo metai, studijavau, kūriau, ieškojau. Tuo laiku kaimynė grafikė, sukūrė man kūrybinį ženklą – logotipą, kurio grafinis simbolis – trys mano pavardės raidės „gud“. Nuo tada tapau Dovilė Gud. Man tai pradėjo patikti, ypač kai atradau, jog „gud“ reiškia Dievą (danų kalboje). Buvo mažas stebuklas, kad mano vardas didingesnis už mane. Metai bėgo, o aš daug basčiausi, ieškodama laimės, prasmės ir savęs, bet laimė atrodė tokia efemeriška…taip beieškodama, nemažai privalgiau kiaulių jovalo ir iš lėto, po truputį merdėjau. Bet atėjo Tas, Kuris gelbsti ir paėmęs mano ranką sušuko: „Talita KUM!“, Mergaite, sakau tau, KELKIS! JIS sugrąžino mane namo į Lietuvą ir tuo pačiu, padarė visą pasaulį – Dangų ir Žemę – Namais. Nes namai yra ten, kur yra Jis.
Pirmą kartą užėjau į Dievo Gailestingumo Šventovę 2012 12 31, Naujųjų metų išvakarėse. Nežinojau, kas yra adoracija, bet žinojau, kad tai Jis man padavė ranką ir liepė keltis. Neilgai trukus susibūrė toks VIENETAS – mes KETURIOS: Laura, Donata, Gabija ir aš. Kasdienis Šventovės lankymas ir kalbėjimas apie Dievo Gailestingumą iki išnaktų. Tokia buvo mūsų pradžia, mes juokais įsivardinom kaip „slaptoji kongregacija“ (kurios vyresnioji buvo paskirta mūsų jauniausia sesė – Donata). Iš šono atrodėm kaip 4 jurodivos ar beprotės, tiesa, dėl šio įvaizdžio visai nesijaudinom.
2014 metais su Laura ir Donata ruošėmės Sutvirtinimo sakramentui. Visos rinkomės vardus. Aš daug galvojau apie Petrą, kuris išsižadėjo Jėzaus. Meldžiausi: „Dieve, duok, parodyk man vardą“. Ir staiga atsiverčiu Bibliją, apaštalų darbus, tą vietą, kur kalbama apie tai, kaip Petras Jopėje prikėlė is numirusiųjų Tabitą. Petras taria: „Tabita, sakau tau kelkis!“. Lygiai taip, kaip Jėzus sakė: „TALITA KUM!“ O Tabita buvo mergina, siuvėja, kuri siuvo našlėms rūbus ir pasižymėjo gailestingumo darbais. Taigi – Dievo Gailestingumo Tabita! (D.G.Dovile Gud) Čia tokie gražūs, maži sutapimai, šilkinio siūlo skersmens tikslumu pamatuoti. Prieš Sutvirtinimo sakramentą buvo Dievo Gailestingumo savaitė ir Šventoji Faustina mus taip prakalbino, jog mes visos pasirinkom Šv. Faustinos vardą. Visos iš eilės pasakėm vyskupui: FAUSTINA, FAUSTINA, FAUSTINA (Gabija susitvirtino dar paauglystėje, bet man ji taip pat yra Faustina). O mūsu rektorius kunigas Vaidas mus vadina KETURIOM MARIJOM ir mums tai labai brangu Taigi pabandysiu pasakyt savo vardą – Dievo Gailestingumo Tabita, Dovilė (Dovanojanti Viltį), Marija, Faustina, Gud (Gudačiauskaitė) – čia tas pilnas aristokratiškas variantas, nusakantis, kas aš esu, nes žinot, kas yra mano Tėvas? Ir nuostabiausia yra tai, kad mūsų visų Karališka prigimtis, tik kartais užtrunka laiko išsiaiškinti
Gailestingumą mūs Viešpaties aš per amžius šlovinsiu!
(2019 m. balandžio mėn.)