Liudijimai

Lukas

Mano istorija prasidėjo prieš keliolika metų mokykloje. Auklėtoja išmokė mus siuvinėti. Motinos dienos proga reikėjo išsiuvinėti pirmą mamos vardo raidę. Tai buvo pirmas siuvinys. Tada aš labai susidomėjau siuvinėjimu. Man tai labai patiko, pirkdavau siuvinėjimo žurnalus. Taip kartą viename žurnale aš aptikau didžiulę nuotrauką ir paklausiau mamos patarimo. Ir mama sako: “O gal ir nieko visai idėja.”

Būdamas 11 metų, buvau įpusėjęs tą paveikslą. Tuomet važiavom su šeima prie jūros. Tai buvo 2005-ųjų vasara. Vieną dieną su broliu ėjome maudytis. Buvo didžiulės bangos. Aš labai mėgau bangas. Likau maudytis vienas. Mane parbloškė viena banga, po to kita. Ir po kurio laiko maniau, kad man jau bus viskas. Eisiu pas Dievą. Bet tada vienas geriausių vaizdų, kokį esu matęs – kai jau maniau, kad man viskas, jaučiausi visiškas bejėgis, pamačiau gelbėtojo akvalangą, išnirusį virš manęs. To gelbėtojo dėka tądien likau gyvas.

Tuomet aš svarsčiau, kodėl Dievas norėjo, kad aš likčiau gyvas. Aišku, naivoka tikėtis, bet viena iš priežasčių – galbūt jis norėjo, kad pabaigčiau išsiuvinėti tą paveikslą. Ir aš toliau siuvinėjau, pabaigiau tą paveikslą, užtruko ilgiau nei metus. Tas paveikslas apie kurį tiek daug kalbėjau – būtent Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

Prieš kelis metus su mama dalyvavau Gailestingumo savaitės atlaiduose. Tuomet, galima sakyti, sugrįžau į tikėjimo kelią.

Gediminas

Mano liudijimas apie Dievo Gailestingumą, Dievo Gailestingumo šventovę ir Gailestingojo Jėzaus paveikslą labai panašus į meilę iš pirmo žvilgsnio. Tas žvilgsnis įvyko prieš gerą dešimtmetį ir žiūrint atgal suvokiu, kad tęsiasi iki šiol.

Tuomet, jei gerai pamenu, su Kaišiadorių vyskupijos jaunimu dalyvavom rekolekcijose Antakalnyje. Programoje buvo numatytas apsilankymas Šv. Faustinos namelyje, Gailestingumo vainikėlio malda ir apsilankymas šventovėje. Tąsyk pirmą kartą išgirdau apie šv. Faustiną ir jos gyvenimą, begalinį pasitikėjimą Dievu ir tokį tikrą Viešpaties artumą jai, kuris anuomet vyko čia pat, Vilniuje.

Po maldos namelyje keliavome į šventovę ir širdy nešiausi tokią mintį: Viešpatie Jėzau, Tavo meilė ir gailestingumas taip arti, čia pat, kaip NORIU ČIA būti! Žinoma, su tokiu nusiteikimu ilgai laukti neteko ir įžengus į šventovę, nors tuomet dar nevyko nuolatinė adoracija, išgyvenau keistą žinojimą, kuris karts nuo karto mane aplanko, žinojau, kad čia ta vieta, kurioje noriu pasilikti.

Žvelgiau į Gailestingojo Jėzaus paveikslą ir maldoje tikriausiai rezervavau vietą savo širdyje Gailestingajam Jėzui. Tuo metu su jaunimu ypač daug giedodavom, tai buvo vienas pagrindinių mūsų maldos būdų ir tą akimirką tikrai žinojau, kad Viešpats duos malonę tarnauti šventovėje, atėjus metui. Nuo to laiko ir Gailestingumo vainikėlis, ir žvilgsnis į Gailestingąjį Jėzų, tapo mano priebėga ir užuovėja. Džiaugiuosi, kad daug dalykų kinta bėgant laikui, o troškimas BŪTI ČIA – pasilieka.

Agnė

Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę „atradau“ maždaug prieš 10 metų. Tuomet ji dar nebūdavo atidaryta visą parą. Juokauju, kad dabar jau nėra jokio „atsikalbėjimo“, kodėl negalėčiau ateiti pabūti su Viešpačiu. Draugai žino, ką reiškia, kai sakau: „einu į Pasimatymą“.

Kuomet skaitau šv. Faustinos Kovalskos „Dienoraščio“ 561 skyrelį: „Vieną akimirką išvydau šį paveikslą kažkokioje mažoje koplytėlėje ir vieną akimirką išvydau, kaip ši maža koplytėlė virto didele ir nuostabia šventove (…)“ – suvokiu esanti būtent čia, kaip buvo aprašyta. Apima žodžiais neapsakoma nuostaba ir pagarbi tyla. Kartais galvoju, kad nepakankamai įvertiname šią didžiulę malonę, skirtą Vilniui, Lietuvai ir netgi visam pasauliui. Yra žmonių, kurie trokšta čia bent kartą gyvenime apsilankyti, o kai kuriems gi leista čia bemaž budėti. Primenu sau su šiuo stebuklu neapsiprasti.

Keliaudama po įvairias pasaulio šventoves, visur surandu vienokią ar kitokią Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją. Pamačiusi ją, iškart pasijuntu lyg namie, net jei esu tolimoje šalyje. Matau, kaip šis gailestingumo žinią nešantis atvaizdas tampa tuo plonyčiu raudonu siūlu, jungiančiu Bažnyčios narius. Ir tai labai gražu.

Nors prie mano dvasinių pažiūrų formavimo prisideda bent keletas bažnytinių ir vienuolinių bendruomenių, Gailestingumo šventovė tarp jų užima reikšmingą vietą. Drauge su kantriais ugdytojais šios šventovės dvasingumas į mano gyvenimą pradėjo nešti nuostabią žinią apie tai, kad Viešpats yra mylintis ir geras, o santykis su juo darėsi vis draugiškesnis. Pamažu išsitrynė dar vaikystėje formuotas, kaip buvo būdinga senesnių laikų mąstysenai, vaizdinys apie Dievą – grėsmingą baudėją. Juk baimėje nėra meilės, o mus nubaudžia tik mūsų pačių nesupratimas. Šiandien negaliu įsivaizduoti, kaip Dievas galėtų būti kas nors kitas, kaip tik Meilė. Bet kokie abejonių likučiai tirpsta, pažvelgus į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, į tuos spindulius, dosniai besiliejančius iš jo Širdies: „…nuo šių spindulių širdis sušils, nors būtų šalta kaip ledo gabalas, nors būtų kieta kaip uola, virs dulkėmis.“ (Dienoraštis, 370)

Gailestingumo vainikėlio malda ir Gailestingumo valanda tapo natūralia dvasinio gyvenimo ritmo dalimi. Jau ne sykį patyriau, kokia galinga yra Gailestingumo vainikėlio malda, ypač kritinėse situacijose bei palydint mirusiųjų sielas. Išsipildo tai, ką Jėzus kalbėjo šv. Faustinai: „…mano gailestingumo gelmės yra atviros kalbantiems šį vainikėlį.“ (Dienoraštis, 848) O dar ir popiežiaus Pranciškaus suteikta atlaidų malonė!..

Viena vertus, suvokiu, kad nereikia prisirišti prie kokios konkrečios vietos ar atvaizdo, nes tikėjimas visų pirma yra širdyje. Kita vertus, tam tikrų „savo“ ypatingų vietų turėjimas suteikia saugumo tikėjimo kelyje. Visiems, kuriantiems ir palaikantiems Gailestingumo šventovę, užvis labiau dėkoju už tą galimybę ateiti tyliai adoracijai ir kontempliacijai. To be galo trūksta daugelyje kitų erdvių. Sakramentai, šv. Mišios yra ne mažiau svarbūs, tačiau gyvas, asmeniškas santykis su Jėzumi man ypatingai atsiskleidžia tyloje, o tuomet ir dalyvavimas šv. Mišiose įgyja visai kitą kokybę. Juk: „…jei sielos norėtų susikaupti, Dievas iškart į jas prabiltų, nes išsiblaškymas nustelbia Viešpaties kalbėjimą.“ (Dienoraštis, 452) Gal dėl to taip mėgstu išlaukti vėlyvo vakaro, kuomet šventovėje įsiviešpatauja tyla. Būdama čia, kartais užrašau trumpų kūrybinių minčių, kartais tie užrašai virsta ilgais dienoraščio skyriais, kartais – giesmėmis, o kartais tiesiog išgyvenu vidinę tylą ir Viešpaties artumą, kuris yra didžiausia Jo dovana ir stiprybės šaltinis mano gyvenime.

Mokausi vis giliau įsiklausyti ir pasitikėti, kad tai būtų ne vien žodžiai, o tikras mano gyvenimas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. To linkiu mums visiems.