Liudijimai

Tikėjimas perimamas ne tik klausantis kunigo ar katecheto pasakojimų, bet ir kartu su kitais Kristų tikinčiais žmonėmis kalbantis, dalijantis krikščioniška patirtimi, įžvalgomis, keliant klausimus, bendradarbiaujant įvairiose tarnystėse.

Lukas

Mano istorija prasidėjo prieš keliolika metų mokykloje. Auklėtoja išmokė mus siuvinėti. Motinos dienos proga reikėjo išsiuvinėti pirmą mamos vardo raidę. Tai buvo pirmas siuvinys. Tada aš labai susidomėjau siuvinėjimu. Man tai labai patiko, pirkdavau siuvinėjimo žurnalus. Taip kartą viename žurnale aš aptikau didžiulę nuotrauką ir paklausiau mamos patarimo. Ir mama sako: “O gal ir nieko visai idėja.”

Būdamas 11 metų, buvau įpusėjęs tą paveikslą. Tuomet važiavom su šeima prie jūros. Tai buvo 2005-ųjų vasara. Vieną dieną su broliu ėjome maudytis. Buvo didžiulės bangos. Aš labai mėgau bangas. Likau maudytis vienas. Mane parbloškė viena banga, po to kita. Ir po kurio laiko maniau, kad man jau bus viskas. Eisiu pas Dievą. Bet tada vienas geriausių vaizdų, kokį esu matęs – kai jau maniau, kad man viskas, jaučiausi visiškas bejėgis, pamačiau gelbėtojo akvalangą, išnirusį virš manęs. To gelbėtojo dėka tądien likau gyvas.

Tuomet aš svarsčiau, kodėl Dievas norėjo, kad aš likčiau gyvas. Aišku, naivoka tikėtis, bet viena iš priežasčių – galbūt jis norėjo, kad pabaigčiau išsiuvinėti tą paveikslą. Ir aš toliau siuvinėjau, pabaigiau tą paveikslą, užtruko ilgiau nei metus.

Tas paveikslas apie kurį tiek daug kalbėjau – būtent Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

Prieš kelis metus su mama dalyvavau Gailestingumo savaitės atlaiduose. Tuomet, galima sakyti, sugrįžau į tikėjimo kelią.

(2019 m. balandžio mėn.)

Gediminas

Mano liudijimas apie Dievo Gailestingumą, Dievo Gailestingumo šventovę ir Gailestingojo Jėzaus paveikslą labai panašus į meilę iš pirmo žvilgsnio. Tas žvilgsnis įvyko prieš gerą dešimtmetį ir žiūrint atgal suvokiu, kad tęsiasi iki šiol.

Tuomet, jei gerai pamenu, su Kaišiadorių vyskupijos jaunimu dalyvavom rekolekcijose Antakalnyje. Programoje buvo numatytas apsilankymas Šv. Faustinos namelyje, Gailestingumo vainikėlio malda ir apsilankymas šventovėje. Tąsyk pirmą kartą išgirdau apie šv. Faustiną ir jos gyvenimą, begalinį pasitikėjimą Dievu ir tokį tikrą Viešpaties artumą jai, kuris anuomet vyko čia pat, Vilniuje.

Po maldos namelyje keliavome į šventovę ir širdy nešiausi tokią mintį: Viešpatie Jėzau, Tavo meilė ir gailestingumas taip arti, čia pat, kaip NORIU ČIA būti! Žinoma, su tokiu nusiteikimu ilgai laukti neteko ir įžengus į šventovę, nors tuomet dar nevyko nuolatinė adoracija, išgyvenau keistą žinojimą, kuris karts nuo karto mane aplanko, žinojau, kad čia ta vieta, kurioje noriu pasilikti.

Žvelgiau į Gailestingojo Jėzaus paveikslą ir maldoje tikriausiai rezervavau vietą savo širdyje Gailestingajam Jėzui. Tuo metu su jaunimu ypač daug giedodavom, tai buvo vienas pagrindinių mūsų maldos būdų ir tą akimirką tikrai žinojau, kad Viešpats duos malonę tarnauti šventovėje, atėjus metui. 🙂 Nuo to laiko ir Gailestingumo vainikėlis, ir žvilgsnis į Gailestingąjį Jėzų, tapo mano priebėga ir užuovėja. Džiaugiuosi, kad daug dalykų kinta bėgant laikui, o troškimas BŪTI ČIA – pasilieka.

(2019 m. balandžio mėn.)

Agnė

Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovę „atradau“ maždaug 2009-aisiais metais. Tuomet ji dar nebūdavo atidaryta visą parą. Juokauju, kad dabar jau nėra jokio „atsikalbėjimo“, kodėl negalėčiau ateiti pabūti su Viešpačiu. Draugai žino, ką reiškia, kai sakau: „einu į Pasimatymą“.

Kuomet skaitau šv. Faustinos Kovalskos „Dienoraščio“ 561 skyrelį: „Vieną akimirką išvydau šį paveikslą kažkokioje mažoje koplytėlėje ir vieną akimirką išvydau, kaip ši maža koplytėlė virto didele ir nuostabia šventove (…)“ – suvokiu esanti būtent čia, kaip buvo aprašyta. Apima žodžiais neapsakoma nuostaba ir pagarbi tyla. Kartais galvoju, kad nepakankamai įvertiname šią didžiulę malonę, skirtą Vilniui, Lietuvai ir netgi visam pasauliui. Yra žmonių, kurie trokšta čia bent kartą gyvenime apsilankyti, o kai kuriems gi leista čia bemaž budėti. Primenu sau su šiuo stebuklu neapsiprasti.

Keliaudama po įvairias pasaulio šventoves, visur surandu vienokią ar kitokią Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopiją. Pamačiusi ją, iškart pasijuntu lyg namie, net jei esu tolimoje šalyje. Matau, kaip šis gailestingumo žinią nešantis atvaizdas tampa tuo plonyčiu raudonu siūlu, jungiančiu Bažnyčios narius. Ir tai labai gražu.

Nors prie mano dvasinių pažiūrų formavimo prisideda bent keletas bažnytinių ir vienuolinių bendruomenių, Gailestingumo šventovė tarp jų užima reikšmingą vietą. Drauge su kantriais ugdytojais šios šventovės dvasingumas į mano gyvenimą pradėjo nešti nuostabią žinią apie tai, kad Viešpats yra mylintis ir geras, o santykis su juo darėsi vis draugiškesnis. Pamažu išsitrynė dar vaikystėje formuotas, kaip buvo būdinga senesnių laikų mąstysenai, vaizdinys apie Dievą – grėsmingą baudėją. Juk baimėje nėra meilės. Šiandien negaliu įsivaizduoti, kaip Dievas galėtų būti kas nors kitas, kaip tik Meilė. Bet kokie abejonių likučiai tirpsta, pažvelgus į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, į tuos spindulius, dosniai besiliejančius iš jo Širdies: „…nuo šių spindulių širdis sušils, nors būtų šalta kaip ledo gabalas, nors būtų kieta kaip uola, virs dulkėmis.“ (Dienoraštis, 370)

Gailestingumo vainikėlio malda ir Gailestingumo valanda tapo natūralia dvasinio gyvenimo ritmo dalimi. Jau ne sykį patyriau, kokia galinga yra Gailestingumo vainikėlio malda, ypač kritinėse situacijose bei palydint mirusiųjų sielas. Išsipildo tai, ką Jėzus kalbėjo šv. Faustinai: „…mano gailestingumo gelmės yra atviros kalbantiems šį vainikėlį.“ (Dienoraštis, 848) O dar ir popiežiaus Pranciškaus suteikta atlaidų malonė!..

Viena vertus, suvokiu, kad nereikia prisirišti prie kokios konkrečios vietos ar atvaizdo, nes tikėjimas visų pirma yra širdyje. Kita vertus, tam tikrų „savo“ ypatingų vietų turėjimas suteikia saugumo tikėjimo kelyje. Visiems, kuriantiems ir palaikantiems Gailestingumo šventovę, užvis labiau dėkoju už tą galimybę ateiti tyliai adoracijai ir kontempliacijai. To be galo trūksta daugelyje kitų erdvių. Eucharistija ir kiti sakramentai bei gyvas, asmeniškas santykis su Jėzumi man ypatingai atsiskleidžia tyloje, o tuomet ir dalyvavimas šv. Mišiose įgyja visai kitą gylį. Juk: „…jei sielos norėtų susikaupti, Dievas iškart į jas prabiltų, nes išsiblaškymas nustelbia Viešpaties kalbėjimą.“ (Dienoraštis, 452) Gal dėl to taip mėgstu išlaukti vėlyvo vakaro, kuomet šventovėje įsiviešpatauja tyla. Būdama čia, kartais užrašau trumpų kūrybinių minčių, kartais tie užrašai virsta ilgais dienoraščio skyriais, kartais – giesmėmis, o kartais tiesiog išgyvenu vidinę tylą ir Viešpaties artumą, kuris yra didžiausia Jo dovana ir stiprybės šaltinis mano gyvenime.

Mokausi vis giliau įsiklausyti ir pasitikėti, kad tai būtų ne vien žodžiai, o tikras mano gyvenimas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. To linkiu mums visiems.

(2019 m. balandžio mėn.)

Denis

Su mano atvykimu į Lietuvą meilė Gailestingumo šventovei gerokai sustiprėjo. Apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą teko girdėti labai daug. Nuo pat vaikystės atsimenu kaip mano gimtosios parapijos klebonas dalino visiems Gailestingojo Jėzaus paveiksliukus. Tokį paveiksliuką gavau ir aš, būdamas dar mokiniu. Nuo to laiko šis paveikslas užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime. Kaip šiandien atsimenu, kad šį paveiksliuką nešiodavau visą laiką savo kuprinėje. Nuo to laiko taip pat išmokau Gailestingumo vainikėlio maldą, ši malda taip pat buvo kalbama mano šeimoje.

Atsimenu laikus, kuomet atlikau pastoracinę-liturginę praktiką Vilniaus Šv. Baltramiejaus parapijoje. Kiekvieną sekmadienio rytą, vykstant į praktikos vietą, negalėjau apeiti Gailestingumo šventovės, kuri buvo pakeliui į Baltramiejaus bažnyčią. Nuo to laiko visa istorija su ypatingu pamaldumu Gailestingajam Jėzui, Gailestingumo šventove, jos bendruomene įgavo tarsi naują pradžią mano gyvenime. Bendruomenės nuoširdumas, žmonių tikrumas bei paprastumas leido man dar labiau pažinti Gailestingumo slėpinius. Su laiku tapau šios bendruomenės dalimi.

Šiandien savo gyvenimo neįsivaizduoju be šios bendruomenės. Jos gyvenimas yra persmelktas Gailestingumu, artimo meilės darbais, jautrumu, paprastumu ir supratimu. Tai, kas šiandien vyksta šventovėje, laikau stebuklu – jos durys yra atidarytos visą parą, o tai reiškia, kad kiekvienas į ją gali užsukti bet kada, užeiti trumpai maldai, joje tiesiog pabūti, džiaugtis ar tiesiog išsiverkti. Per tą trumpą mano buvimo laiką Lietuvoje, matau, kokie nuostabūs dalykai vyksta šioje šventovėje su žmonių gyvenimais. O tai yra visų pirma man pačiam ir visiems mums ženklas, kad Dievas yra arti mūsų ir rodo mums savo Gailestingumą.

Tad leiskime Viešpačiui ir toliau viešpatauti mūsų širdyse, kad Jis keistų mūsų gyvenimus, kad persmelktų visus mus savo gailestingumu ir meile. Šlovinkime Jį už tai, nes Jo Gailestingumas amžinas!

(2019 m. balandžio mėn.)

Irenutė

Prieš 8 m. šventovėje darbavosi kun. Mozė. Jis man pasiūlė darbą – plauti šventovėje grindis. Aš sutikau. Tik tuomet dar šventovė nebuvo atidaryta visą parą. Šią savaitę, kai vyksta atlaidai, kasdien atvykstu paskutiniu autobusu – 23.00 val. Šventovę išvalyti užtrunka maždaug nuo 2.00 val. nakties iki 6.00 val. ryto. Tuomet sulaukiu 8.00 val. šv. Mišių ir vykstu namo ilsėtis. Stengiuosi, kad Dievui būtų garbė ir kad žmonėms būtų gera. Noriu, kad viskas žvilgėtų, kvepėtų. Pro kun. Vaidą irgi niekas nepraslinks pro akis. Manau, kad jis iš bet kokio lauželio galėtų padarytų taip, kad viskas spindėtų. Bet jis labai myli šią šventovę ir labai dėl jos stengiasi, gera žiūrėti. Dėkoju Dievui už sveikatą, kad galiu dirbti šį darbą, nors man beveik 80 metų, todėl darbas tampa vis sunkesnis, bet man šis darbas be galo brangus ir svarbus.

Garbė Jėzui Kristui!

(2019 m. balandžio mėn.)

Gabija

Ši Gailestingumo savaitė mums šeštoji! Atsimenu, kad Donatą pažinojau jau seniai (sesė!), o Dovilę su Laura porą mėnesių – susitikom vienoje maldos grupių. Visos skirtingais keliais buvom neseniai sugrįžusios į Katalikų Bažnyčią. Per tas Velykas Kristus TIKRAI PRISIKĖLĖ, tad sugrįžus į Vilnių labai norėjosi į Šv. Mišias. Gailestingumo Šventovėje visos susitikom pirmadienį. Tada ir antradienį, ir trečiadienį, ir ketvirtadienį, ir penktadienį, ir ŠEŠTADIENĮ. Tas šeštadienis buvo labai šiltas – visos lauko kavinės buvo užsėstos. O mes pirmą kartą dalyvavome Šviesos kelio procesijoje. Pirmą kartą stojau į brolių ir sesių katalikų gretas. Ėjau ir džiaugiausi, kad einu, o ne sėdžiu prie vieno iš tų staliukų. Drąsos reikėjo. Juk gali pamatyt draugai! Po Gailestingumo savaitės bažnyčia ištuštėjo, svečiai išvyko, o aš pradėjau atpažinti vietinius. Nedrąsiai pradėjome sveikintis ir pažindintis. Atsimenu, kaip dalyvaujant Šv. Mišiose, apžvelgiau mūsų nedidelę bendruomenę, ir pagalvojau: „O jeigu mūsų, mylinčių Jėzų, būtų tik tiek visame pasaulyje – ar dar tikėčiau?“. Ir atsakymas buvo – TAIP! Mūsų nėra daug, bet esu ne viena. Jei būčiau viena, tai jau nebūtų Bažnyčia. Esu dėkinga už pačioje tikėjimo pradžioje gautą dovaną – draugystę! Pačioje pradžioje daug ko nesupranti arba atrodo, kad tik tau vienam taip, todėl svarbu turėti draugų, kurie paaiškintų ir patvirtintų, kad ir jiems taip. Viskas yra tikra.

Donata

Pirmą kartą su Gailestingojo Jėzaus paveikslu susidūriau 2011 m., kai Lietuvoje buvo paskelbti Dievo Gailestingumo metai. Buvau 11-okė ir tai buvo metai, kai laikiau save ateiste. Kaskart praeidama pro Katedros aikštę, kur buvo iškabintas Tas atvaizdas, burnodavau ant jo, mat paveikslas mane labai erzino. Užrašas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ dar labiau provokuodavo, nes man pasitikėjimas buvo labai jautri vieta. O čia dar įsipaišė Jėzus, kurį tuomet neigiau išvis egzistuojant. Be to, paveikslas atrodė labai negražus. Tačiau ilgai netrukus atsitiko taip, kad atrodė, jog nieko gyvenime nėra svarbiau nei Dievo Gailestingumas. Atsiradau šventovėje netyčia, bet joje pasilikau ligi šiolei. Tuo metu atrodė, kad visas mano gyvenimas ir kas telpa jame – sugriuvo. Kertiniai Dievo malonės prisilietimai įvyko adoracijos ir išpažinties metu. Nepaisant to, kad buvau žaizdota, trapi panelytė, mano kančios taurelėje ėmė rastis vis daugiau džiaugsmo prieskonių. Negalėjau suvokti, kas su manimi vyksta, kaip kančia gali eiti kartu su džiaugsmu. Iš to gimė troškimas šlovinti Dievo Gailestingumą. Šlovinti džiaugsmu ir giesme. Man Dievo Gailestingumas tapo stiprybės, meilės, džiaugsmo, ir laisvės šaltiniu. Visame pasaulyje jaučiuosi kaip namuose, jei randu bažnytėlę su TUO paveikslu. O Dievo Gailestingumo šventovė Vilniuje man yra namų namai.

Laura

Vieną dieną, daugiau nei prieš 6 metus, Dovilė man sako: „Drauge, yra reikalas. Yra tokia šventovė ir mums reikia ten nueiti, naktį pabūti tam, kad ji būtų atidaryta visą parą“. Tuo metu dar dorai nežinojau, ką reiškia adoruoti, nes buvau visai nutolusi nuo katalikų tikėjimo ir į bažnyčias nevaikščiojau. Nuėjom. Tą kartą nesupratau Dovilės euforijos apie Gailestingumo nuostabumą, nes nei man ten taip gražu buvo ir paveikslas toks visai „nemeniškas“, ir kunigas toks savotiškas, žmonės keistoki tokie… Įsivaizduoju, kaip tada Dievas turėjo šyptelėti nuo tokių mano minčių, nes ir pačiai juokinga prisiminus. Juk dabar mano sutvirtinimo vardas – Faustina, o į jokį kitą paveikslą su tokiu atidumu, ramybe ir gilumu gyvenime nežiūrėjau (žinoma, nevertinant jo kaip meno kūrinio), kunigas – nuostabus, visi žmonės – Dievo mylimi vaikai… Nors kelių kelelių, vedančių prie Jėzaus, buvo įvairių, tačiau stipriausias Jo pažinimas mano gyvenime įvyko priimant Jo nesuvokiamą gailestingumą taip, kaip galiu, su tuo, ką turiu, tokia, kokia esu. Ir tai – nesibaigiantis procesas, nes tikrai: Dievo gailesčio lobynas neišsemiamas.

Dovilė

Nuo paauglystės nekenčiau savo vardo. Buvo laikas, kai priekaištaudama skaudinau mamą, kodėl ji man tokį išrinko. Galvojau sau, na, kodėl aš ne Akvilė, ne Živilė? Kodėl Dovilė? Iš vidinio sužeistumo nepriėmiau savęs pačios. Bėgo metai, studijavau, kūriau, ieškojau. Tuo laiku kaimynė grafikė, sukūrė man kūrybinį ženklą – logotipą, kurio grafinis simbolis – trys mano pavardės raidės „gud“. Nuo tada tapau Dovilė Gud. Man tai pradėjo patikti, ypač kai atradau, jog „gud“ reiškia Dievą (danų kalboje). Buvo mažas stebuklas, kad mano vardas didingesnis už mane. Metai bėgo, o aš daug basčiausi, ieškodama laimės, prasmės ir savęs, bet laimė atrodė tokia efemeriška…taip beieškodama, nemažai privalgiau kiaulių jovalo ir iš lėto, po truputį merdėjau. Bet atėjo Tas, Kuris gelbsti ir paėmęs mano ranką sušuko: „Talita KUM!“, Mergaite, sakau tau, KELKIS! JIS sugrąžino mane namo į Lietuvą ir tuo pačiu, padarė visą pasaulį – Dangų ir Žemę – Namais. Nes namai yra ten, kur yra Jis.

Pirmą kartą užėjau į Dievo Gailestingumo Šventovę 2012 12 31, Naujųjų metų išvakarėse. Nežinojau, kas yra adoracija, bet žinojau, kad tai Jis man padavė ranką ir liepė keltis. Neilgai trukus susibūrė toks VIENETAS – mes KETURIOS: Laura, Donata, Gabija ir aš. Kasdienis Šventovės lankymas ir kalbėjimas apie Dievo Gailestingumą iki išnaktų. Tokia buvo mūsų pradžia, mes juokais įsivardinom kaip „slaptoji kongregacija“ (kurios vyresnioji buvo paskirta mūsų jauniausia sesė – Donata). Iš šono atrodėm kaip 4 jurodivos ar beprotės, tiesa, dėl šio įvaizdžio visai nesijaudinom.

2014 metais su Laura ir Donata ruošėmės Sutvirtinimo sakramentui. Visos rinkomės vardus. Aš daug galvojau apie Petrą, kuris išsižadėjo Jėzaus. Meldžiausi: „Dieve, duok, parodyk man vardą“. Ir staiga atsiverčiu Bibliją, apaštalų darbus, tą vietą, kur kalbama apie tai, kaip Petras Jopėje prikėlė is numirusiųjų Tabitą. Petras taria: „Tabita, sakau tau kelkis!“. Lygiai taip, kaip Jėzus sakė: „TALITA KUM!“ O Tabita buvo mergina, siuvėja, kuri siuvo našlėms rūbus ir pasižymėjo gailestingumo darbais. Taigi – Dievo Gailestingumo Tabita! (D.G.Dovile Gud) Čia tokie gražūs, maži sutapimai, šilkinio siūlo skersmens tikslumu pamatuoti. Prieš Sutvirtinimo sakramentą buvo Dievo Gailestingumo savaitė ir Šventoji Faustina mus taip prakalbino, jog mes visos pasirinkom Šv. Faustinos vardą. Visos iš eilės pasakėm vyskupui: FAUSTINA, FAUSTINA, FAUSTINA (Gabija susitvirtino dar paauglystėje, bet man ji taip pat yra Faustina). O mūsu rektorius kunigas Vaidas mus vadina KETURIOM MARIJOM ir mums tai labai brangu Taigi pabandysiu pasakyt savo vardą – Dievo Gailestingumo Tabita, Dovilė (Dovanojanti Viltį), Marija, Faustina, Gud (Gudačiauskaitė) – čia tas pilnas aristokratiškas variantas, nusakantis, kas aš esu, nes žinot, kas yra mano Tėvas? Ir nuostabiausia yra tai, kad mūsų visų Karališka prigimtis, tik kartais užtrunka laiko išsiaiškinti

Gailestingumą mūs Viešpaties aš per amžius šlovinsiu!

(2019 m. balandžio mėn.)