Gailestingumo apaštalai



Šventoji sesuo M. Faustina Kovalska
(1905−1938 m.)

„Senajame Testamente siunčiau pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu“ (Dien., 1588).
Helena Kovalska gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Ji buvo trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Lenkijoje, Švinicos parapijos Glogoviecų kaime. Būdama septynerių ji pirmą kartą išgirdo balsą, kvietusį ją siekti tobulesnio gyvenimo.
„Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nusivilsi? [...] Tuoj pat važiuok į Varšuvą, ten įstosi į vienuolyną“ (Dien., 9, 10).
Nepaisydama tėvų pasipriešinimo, 1924 m. išgirdusi tokius Jėzaus žodžius, Helena Kovalska išvyko į Varšuvą, kur ketino įstoti į vienuolyną. Po vienuolyno vyresniosios sesers patarimo metus padirbėti, Helena Kovalska užsidirbo reikiamų lėšų vienuolyno įnešamajai daliai. 1925 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Dievo Gailestingumo Motinos vienuolyną Varšuvoje. 1926 m. per įvilktuves gavo sesers Marijos Faustinos vardą. 1929 m. ses. Faustina pirmą kartą pusantro mėnesio gyveno Vilniaus vienuolyne.
„Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Trokštu, kad šis paveikslas būtų garbinamas pirmiausiai jūsų koplyčioje ir visame pasaulyje“ (Dien., 47).
1931 m. Plocko vienuolyne ses. Faustina regėjo Viešpatį Jėzų Kristų, kuris liepė jai nutapyti paveikslą pagal jos regėjimą. 1933 m. gegužės mėn. po amžinųjų įžadų atvyko į Vilnių ir per išpažintį sutiko dvasios tėvą pal. kunigą M. Sopočką. Jis surengė ses. Faustinos ir dailininko E. Kazimirovskio susitikimą 1934 sausio 2 d. Vilniuje, Vizitiečių vienuolyne, Rasų g. 6.
„Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje“ (Dien., 313).
Nuo pirmo susitikimo iki 1934 liepos mėn. ses. Faustina reguliariai bent kartą per savaitę lankėsi pas E. Kazimirovskį, kad nurodytų, kaip atrodė Gailestingasis Jėzus jos 1931 m. regėjimuose. Tačiau pamačiusi, kaip Jėzus buvo nutapytas paveiksle, ses. Faustina labai nuliūdo ir koplyčioje dėl to skundėsi Jėzui.
„Trokštu, kad paaukotum save už nusidėjėlius, o ypač už tas sielas, kurios nustojo viltis Dievo gailestingumo“ (Dien., 308).
Per 1934 m. Didįjį Ketvirtadienį ses. Faustina, vykdydama Jėzaus paskirtą misiją, per šventąsias Mišias pasiaukojo už nusidėjėlių atsivertimą ir ypač už sielas, kurios nusigręžė nuo Dievo gailestingumo.
„Trokštu, kad šis paveikslas būtų viešai išstatytas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Šis sekmadienis yra Gailestingumo šventė. Per Įsikūnijusį Žodį leidžiu pažinti savo gailestingumo gelmes“ (Dien., 88).
1934 m. spalio mėn. ses. Faustina antrą kartą regėjo Jėzų taip, kaip 1931 m. Plocko vienuolyne: su dviem spinduliais iš Jėzaus širdies, pasklidusiais po visą pasaulį. Tuos pačius spindulius vėl regėjo 1934 m. lapkričio mėn. per šventąsias Mišias. 1935 m. gruodžio mėn. Jėzus pakartojo savo prašymą ses. Faustinai, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo sekmadienis.
„Trokštu, kad tokia vienuolija būtų“ (Dien., 437).
Nuo 1935 m. gegužės mėn. brendo ses. Faustinai naujos vienuolijos mintis, kuri paminėta daugelyje dienoraščio vietų. Tačiau tą idėją įgyvendinti jai būnant gyvai nepavyko.
„Kiek kartu įeisi į koplyčią, iškart sukalbėk tą maldą, kurios vakar tave išmokiau. Ši malda yra mano pykčiui numalšinti, ją kalbėsi devynias dienas su įprastu rožiniu taip: ...“ (Dien., 476).
1935 m. rugsėjo mėn. Jėzus padiktavo ses. Faustinai Gailestingumą vainikėlį. Vėliau Jėzus ne kartą jos prašė kalbėti šį vainikėlį sieloms išgelbėti.
„Nieko nebijok. Aš visada esu su tavimi“ (Dien., 629).
Tokių Viešpaties žodžių vedina ses. Faustina 1936 m. kovo mėn. išvyko iš Vilniaus į Lenkiją. Į Vilnių nebegrįžo. Pirmiausia sesuo gyveno Varšuvoje, po to buvo perkelta į kitus vienuolynus, kol 1936 m. gegužės mėn. nuolat apsigyveno Lagievnikų vienuolyne Krokuvoje.
„Vaike mano, dar pora lašų taurėje, jau neilgai“ (Dien., 694).
1936 m. rugsėjo mėn. stipriai pablogėjus sveikatai ses. Faustinai nustatyta džiova.
„Trečią valandą maldauk mano gailestingumo, ypač nusidėjėliams [...]. Tai didžiulio gailestingumo visam pasauliui valanda“ (Dien., 694).
1937 m. spalio mėn. Jėzus apreiškė ses. Faustinai Gailestingumo valandą, prašydamas jos, jei įmanoma, tą valandą melstis Kryžiaus kelio stotis arba bent trumpam koplyčioje pasimelsti Jo Gailestingajai širdžiai.
1938 m. rugsėjo mėn. ji paskutinį kartą susitiko su dvasios tėvu kun. M. Sopočka, o tų pačių metų spalio 5 dieną iškeliavo pas Viešpatį.
1967 m. buvo baigtas ses. Faustinos informacinis procesas ir jos beatifikacijos byla išsiųsta į Romą. Jos dienoraštis pirmą kartą išleistas 1981 m.
Tačiau tik 1993 m. ji paskelbta palaimintąja. 2000 m. balandžio mėn. 30 d. per Gailestingumo sekmadienį popiežius Jonas Paulius II paskelbė seserį Faustiną šventąja. Skelbdamas Dievo Gailestingumo žinią pasauliui popiežius paragino Vilniaus, o taip pat ir Krokuvos, Varšuvos, Plocko, Balstogės gyventojus ypatingai tapti Dievo Gailestingumo liudytojais.

Palaimintasis kunigas Mykolas Sopočka

(1888 m.−1975 m.)

1933 m. gegužės pabaigoje, jau būdama Vilniuje, per išpažintį sesuo Faustina pirmą kartą sutiko kunigą Mykolą Sopočką, kurį jau ankščiau matė savo regėjimuose Lenkijoje. Jėzus seseriai Faustinai tuo metu apreiškė, kad tai kunigas, padėsiantis jai įvykdyti Jo valią (pgl. Dien., 263).

Norėdamas padėti seseriai Faustinai įvykdyti jai pavestą misiją – nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, įsteigti Gailestingumo šventę pirmąjį sekmadienį po Velykų ir įkurti naują vienuolių bendruomenę, Jėzus į pagalbą jai atsiuntė kunigą Mykolą Sopočką. Įvairiose „Dienoraščio“ vietose Jėzus Faustinai kalba apie kun. M. Sopočkos vaidmens svarbą skleidžiant žinią apie Jo gailestingumą: „Tai yra kunigas pagal mano širdį, man patinka jo pastangos. [...] Per jį sėju paguodą kenčiančioms, išvargintoms sieloms; per jį man patiko paskelbti savo gailestingumo garbę“ (Dien., 1256). Susitikęs su seserimi Faustina kunigas Sopočka pašventė beveik visą savo gyvenimą Jėzaus gailestingumo skleidimui ir Dievo gailestingumo kulto puoselėjimui.

1933 m. kun. M. Sopočka jau buvo tarnavęs skirtingose Lenkijos ir Lietuvos vietovėse kaip kunigas, kariuomenės kapelionas, vienuolijos seserų nuodėmklausys, dvasios tėvas Vilniaus kunigų seminarijoje ir universiteto dėstytojas. Jis gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Naujasėdyje, dabartinėje Baltarusijoje. 1914 m. buvo pašventintas kunigu. 1924 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pakvietė kun. M. Sopočką dirbti Vilniaus vyskupijoje ir paskyrė jį Dievo Gailestingumo Motinos seserų nuodėmklausiu. Sesuo Faustina ilguose pokalbiuose su kunigu dažnai kalbėdavo jam apie savo išgyvenimus, susijusius su Gailestingojo Jėzaus apsireiškimais.

Kun. M. Sopočka 1932−1934 m. gyveno Vilniuje seserų vizitiečių vienuolyne. Būtent jo prašymu to paties namo pirmame aukšte gyvenęs tapytojas Eugenijus Kazimirovskis nuo 1934 m. sausio mėn. tapė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Kunigas nuolat dalyvavo sesers Faustinos ir dailininko susitikimuose dėl tapomo paveikslo. Todėl jam buvo žinomos paveikslo idėjinio turinio paslaptys ir visi jo niuansai.

Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčioje 1934 m. kun. M. Sopočka ėjo rektoriaus pareigas. 1937 m. balandžio mėn. šioje bažnyčioje jis pašventino Gailestingojo Jėzaus paveikslą. 1937 m. rugpjūčio mėn. kun. M. Sopočka atvyko į Krokuvos vienuolyną. Sesuo Faustina labai apsidžiaugė, kad per šį kunigą Dievas padėjo jai atlikti jos užduotis: „Nepaprastai apsidžiaugiau, nes tik Dievas žino, kaip karštai troškau su juo pasimatyti dėl šio reikalo, kurį Dievas per jį daro“ (Dien., 1252).

II pasaulinio karo metais kun. M. Sopočka su užsidegimu skelbė Dievo gailestingumo viziją, taip pritraukdamas daug žmonių ir žadindamas jų tikėjimą, kad tokiu sunkiu laikotarpiu tik Dievo gailestingumas gali išgelbėti pasaulį.

1944 m. Vilniuje kun. M. Sopočka įsteigė Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyną. Taip jis įgyvendino paskutinį Jėzaus seseriai Faustinai atskleistą prašymą.

Nepaisydamas Bažnyčios pasipriešinimo aprobuoti Dievo gailestingumo kultą, kun. M. Sopočka visą likusį gyvenimą skyrė to kulto apaštališkiems planams ir vizijoms, kaip pats rašė savo dienoraštyje. Įvairiuose teologiniuose leidiniuose ir straipsniuose jis nuolat stengėsi pagrįsti Dievo gailestingumo egzistavimą remdamasis Bažnyčios mokymu, siekdamas įsteigti Dievo Gailestingumo šventę, kaip Jėzus reikalavo sesers Faustinos regėjimuose.

Su Dievo Gailestingumo idėja taip pat siejosi du bandymai statyti Dievo Gailestingumo šventoves. Pirmas projektas Šnipiškių rajone, Vilniuje, 1940 m. dėl sovietų okupacijos žlugo. Antras bandymas buvo Balstogėje 1950–1960 m. Dėl pablogėjusios sveikatos kunigas M. Sopočka buvo priverstas išeiti į pensiją. Todėl ir šis planas liko neįgyvendintas.

2008 m. rugsėjo mėn. popiežius Benediktas XVI paskelbė kunigą Mykolą Sopočką palaimintuoju.

Šventasis Jonas Paulius II

(1920–2005 m.)

Kaip šventoji Faustina, taip ir šventasis Jonas Paulius II – Dievo gailestingumo apaštalai – glaudžiai susiję su Krokuvos miestu. Kai 1938 m. šventasis Jonas Paulius II pradėjo studijuoti lenkų filologiją Krokuvos Jogailos universitete, sesuo Faustina gyveno vienuolyne Krokuvoje. Tuo metu šv. Jonas Paulius II dar nežinojo, kad 2000 m. būtent jis kanonizuos šv. Faustiną ir tuo pačiu metu įsteigs Dievo Gailestingumo sekmadienį, kaip jos prašė Jėzus regėjimuose. Būdami taip arti tame pačiame mieste jiedu niekada nesusitiko.

Karolis Voityla (Šv. Jonas Paulius II) gimė 1920 m. gegužės 18 d. Vadovicių mieste, 50 km nuo Krokuvos. 1946 m. jis buvo pašventintas kunigu,  1958 m. paskirtas Krokuvos arkivyskupijos vyskupu, o 1964 m. – Krokuvos arkivyskupu. 1978 m. Krokuvos arkivyskupas Karolis Voityla buvo išrinktas popiežiumi.

1940 m. Karolis Voityla, dirbdamas priverstinius darbus, dažnai praeidavo pro Krokuvos Lagievnikų vienuolyną, kuriame iki mirties 1938 m. gyveno sesuo Faustina.

Jis melsdavosi vienuolyno koplyčioje. 2002 m. rugpjūčio mėn. 21 d. audiencijoje šv. Jonas Paulius II paminėjo, kad būdamas darbininku ir studentu, vėliau kunigu ir vyskupu jis dažnai kartodavęs šį paprastą ir gilų kreipimąsi „Jėzau pasitikiu Tavimi“ ir taip patyręs jo veiksmingumą ir galią.

Jau pontifikato pradžioje 1980 m. šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje „Dives in Misericordia“ (Apie Dievo gailestingumą) paragino Bažnyčią šauktis Dievo gailestingumo „atsižvelgiant į žmogaus poreikius ir jam iškylančius pavojus šiuolaikiniame pasaulyje“. Mūsų laikų Bažnyčios maldos skyriuje jis rašė: „Maldaukime Dievo gailestingumo šių laikų žmonijai!“.

1994 m. Romos Šventosios Dvasios bažnyčioje įsteigta Dievo Gailestingumo šventovė.

Per savo arkivyskupo tarnystę 1968 m. Karolis Voityla Krokuvoje pradėjo Faustinos beatifikacijos bylą. Savo misiją jis tęsė toliau. 1993 m. antrąjį Velykų sekmadienį šv. Jonas Paulius II seserį Faustiną Kovalską paskelbė palaimintąja.

Per 1999 m. Dievo Gailestingumo sekmadienio Viešpaties Angelo maldą jis kreipėsi į visus kunigus ir tikinčiuosius: „Aš nuoširdžiai raginu jus būti dieviško gailestingumo apaštalais, kaip ir palaimintoji Faustina Kovalska, kiekvieno iš jūsų gyvenimo ir darbo aplinkoje.“

2000 m. balandžio mėn. 30 d. – labai svarbiu laikmečiu, kuris yra savotiškas tiltas į trečiąjį tūkstantmetį po Kristaus gimimo, šv. Jonas Paulius II seserį Faustiną paskelbė šventąja. Savo homilijoje jis sakė: „Sesers Faustinos kanonizacija yra nepaprastai reikšminga: šiuo gestu noriu šiandien pristatyti šią žinią naujajam tūkstantmečiui. Aš tai dovanoju jums visiems, kad išmoktumėte vis labiau pažinti tikrąjį Dievo ir brolių veidą“. Jis taip pat paskleidė Dievo gailestingumo žinią visiems žmonėms, patvirtindamas Dievo Gailestingumo sekmadienį kaip visos Bažnyčios šventę: „Todėl svarbu, kad šiandienos antrąjį Velykų sekmadienį, kuris nuo šiol visoje Bažnyčioje bus vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu, mes visapusiškai suvoktume Dievo Žodžio žinią.“

2002 m., likus trims metams iki mirties, šv. Jonas Paulius II savo homilijoje Krokuvos Lagievnikų šventovėje su dideliu troškimu patikėjo visą pasaulį Dieviškajam gailestingumui. Jis išreiškė didelį norą, kad per šventąją ses. Faustiną paskelbta Dievo gailestingumo meilė užpildytų visų žmonių širdis viltimi.

2011 m. gegužės 1 d. popiežius Benediktas XVI Joną Paulių II paskelbė palaimintuoju, o 2014 m. balandžio 27 d. popiežius Pranciškus – šventuoju.