Gailestingumo apaštalai

  • Šventoji Marija Faustina Kovalska
  • Palaimintasis kun. Mykolas Sopočka
  • Šventasis Jonas Paulius II

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit.

„Senajame Testamente siunčiau pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu.“ (Dien., 1588)

 

Šventoji sesuo M. Faustina Kovalska
(1905−1938 m.)
„Senajame Testamente siunčiau pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu.“ (Dien., 1588)
Helena Kovalska gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Ji buvo trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Lenkijoje, Švinicos parapijos Glogoviecų kaime. Būdama septynerių ji pirmą kartą išgirdo balsą, kvietusį ją siekti tobulesnio gyvenimo.
„Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nusivilsi? […] Tuoj pat važiuok į Varšuvą, ten įstosi į vienuolyną.“ (Dien., 9, 10)
Nepaisydama tėvų pasipriešinimo, 1924 m. išgirdusi tokius Jėzaus žodžius, Helena Kovalska išvyko į Varšuvą, kur ketino įstoti į vienuolyną. Po vienuolyno vyresniosios sesers patarimo metus padirbėti, Helena Kovalska užsidirbo reikiamų lėšų vienuolyno įnešamajai daliai. 1925 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Dievo Gailestingumo Motinos vienuolyną Varšuvoje. 1926 m. per įvilktuves gavo sesers Marijos Faustinos vardą. 1929 m. ses. Faustina pirmą kartą pusantro mėnesio gyveno Vilniaus vienuolyne.
„Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Trokštu, kad šis paveikslas būtų garbinamas pirmiausiai jūsų koplyčioje ir visame pasaulyje.“ (Dien., 47)
1931 m. Plocko vienuolyne ses. Faustina regėjo Viešpatį Jėzų Kristų, kuris liepė jai nutapyti paveikslą pagal jos regėjimą. 1933 m. gegužės mėn. po amžinųjų įžadų atvyko į Vilnių ir per išpažintį sutiko dvasios tėvą pal. kunigą M. Sopočką. Jis surengė ses. Faustinos ir dailininko E. Kazimirovskio susitikimą 1934 sausio 2 d. Vilniuje, Vizitiečių vienuolyne, Rasų g. 6.
„Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje.“ (Dien., 313)
Nuo pirmo susitikimo iki 1934 liepos mėn. ses. Faustina reguliariai bent kartą per savaitę lankėsi pas E. Kazimirovskį, kad nurodytų, kaip atrodė Gailestingasis Jėzus jos 1931 m. regėjimuose. Tačiau pamačiusi, kaip Jėzus buvo nutapytas paveiksle, ses. Faustina labai nuliūdo ir koplyčioje dėl to skundėsi Jėzui.
„Trokštu, kad paaukotum save už nusidėjėlius, o ypač už tas sielas, kurios nustojo viltis Dievo gailestingumo.“ (Dien., 308)
Per 1934 m. Didįjį Ketvirtadienį ses. Faustina, vykdydama Jėzaus paskirtą misiją, per šventąsias Mišias pasiaukojo už nusidėjėlių atsivertimą ir ypač už sielas, kurios nusigręžė nuo Dievo gailestingumo.
„Trokštu, kad šis paveikslas būtų viešai išstatytas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Šis sekmadienis yra Gailestingumo šventė. Per Įsikūnijusį Žodį leidžiu pažinti savo gailestingumo gelmes.“ (Dien., 88)
1934 m. spalio mėn. ses. Faustina antrą kartą regėjo Jėzų taip, kaip 1931 m. Plocko vienuolyne: su dviem spinduliais iš Jėzaus širdies, pasklidusiais po visą pasaulį. Tuos pačius spindulius vėl regėjo 1934 m. lapkričio mėn. per šventąsias Mišias. 1935 m. gruodžio mėn. Jėzus pakartojo savo prašymą ses. Faustinai, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo sekmadienis.
„Trokštu, kad tokia vienuolija būtų.“ (Dien., 437)
Nuo 1935 m. gegužės mėn. brendo ses. Faustinai naujos vienuolijos mintis, kuri paminėta daugelyje dienoraščio vietų. Tačiau tą idėją įgyvendinti jai būnant gyvai nepavyko.
„Kiek kartu įeisi į koplyčią, iškart sukalbėk tą maldą, kurios vakar tave išmokiau. Ši malda yra mano pykčiui numalšinti, ją kalbėsi devynias dienas su įprastu rožiniu taip: …“ (Dien., 476)
1935 m. rugsėjo mėn. Jėzus padiktavo ses. Faustinai Gailestingumą vainikėlį. Vėliau Jėzus ne kartą jos prašė kalbėti šį vainikėlį sieloms išgelbėti.
„Nieko nebijok. Aš visada esu su tavimi.“ (Dien., 629)
Tokių Viešpaties žodžių vedina ses. Faustina 1936 m. kovo mėn. išvyko iš Vilniaus į Lenkiją. Į Vilnių nebegrįžo. Pirmiausia sesuo gyveno Varšuvoje, po to buvo perkelta į kitus vienuolynus, kol 1936 m. gegužės mėn. nuolat apsigyveno Lagievnikų vienuolyne Krokuvoje.
„Vaike mano, dar pora lašų taurėje, jau neilgai.“ (Dien., 694)
1936 m. rugsėjo mėn. stipriai pablogėjus sveikatai ses. Faustinai nustatyta džiova.
„Trečią valandą maldauk mano gailestingumo, ypač nusidėjėliams […]. Tai didžiulio gailestingumo visam pasauliui valanda.“ (Dien., 694)
1937 m. spalio mėn. Jėzus apreiškė ses. Faustinai Gailestingumo valandą, prašydamas jos, jei įmanoma, tą valandą melstis Kryžiaus kelio stotis arba bent trumpam koplyčioje pasimelsti Jo Gailestingajai širdžiai.
1938 m. rugsėjo mėn. ji paskutinį kartą susitiko su dvasios tėvu kun. M. Sopočka, o tų pačių metų spalio 5 dieną iškeliavo pas Viešpatį.
1967 m. buvo baigtas ses. Faustinos informacinis procesas ir jos beatifikacijos byla išsiųsta į Romą. Jos dienoraštis pirmą kartą išleistas 1981 m.
Tačiau tik 1993 m. ji paskelbta palaimintąja. 2000 m. balandžio mėn. 30 d. per Gailestingumo sekmadienį popiežius Jonas Paulius II paskelbė seserį Faustiną šventąja. Skelbdamas Dievo Gailestingumo žinią pasauliui popiežius paragino Vilniaus, o taip pat ir Krokuvos, Varšuvos, Plocko, Balstogės gyventojus ypatingai tapti Dievo Gailestingumo liudytojais.

 

  • Šventoji Marija Faustina Kovalska
  • Palaimintasis kun. Mykolas Sopočka
  • Šventasis Jonas Paulius II

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit.

1933 m. gegužės pabaigoje, jau būdama Vilniuje, per išpažintį sesuo Faustina pirmą kartą sutiko kunigą Mykolą Sopočką, kurį jau ankščiau matė savo regėjimuose Lenkijoje. Jėzus seseriai Faustinai tuo metu apreiškė, kad tai kunigas, padėsiantis jai įvykdyti Jo valią. (Dien., 263) 

(1888 m.−1975 m.)

Norėdamas padėti seseriai Faustinai įvykdyti jai pavestą misiją – nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą, įsteigti Gailestingumo šventę pirmąjį sekmadienį po Velykų ir įkurti naują vienuolių bendruomenę, Jėzus į pagalbą jai atsiuntė kunigą Mykolą Sopočką. Įvairiose „Dienoraščio“ vietose Jėzus Faustinai kalba apie kun. M. Sopočkos vaidmens svarbą skleidžiant žinią apie Jo gailestingumą: „Tai yra kunigas pagal mano širdį, man patinka jo pastangos. […] Per jį sėju paguodą kenčiančioms, išvargintoms sieloms; per jį man patiko paskelbti savo gailestingumo garbę.“ (Dien., 1256). Susitikęs su seserimi Faustina kunigas Sopočka pašventė beveik visą savo gyvenimą Jėzaus gailestingumo skleidimui ir Dievo gailestingumo kulto puoselėjimui. 

1933 m. kun. M. Sopočka jau buvo tarnavęs skirtingose Lenkijos ir Lietuvos vietovėse kaip kunigas, kariuomenės kapelionas, vienuolijos seserų nuodėmklausys, dvasios tėvas Vilniaus kunigų seminarijoje ir universiteto dėstytojas. Jis gimė 1888 m. lapkričio 1 d. Naujasėdyje, dabartinėje Baltarusijoje. 1914 m. buvo pašventintas kunigu. 1924 m. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis pakvietė kun. M. Sopočką dirbti Vilniaus vyskupijoje ir paskyrė jį Dievo Motinos Gailestingumo seserų nuodėmklausiu. Sesuo Faustina ilguose pokalbiuose su kunigu dažnai kalbėdavo jam apie savo išgyvenimus, susijusius su Gailestingojo Jėzaus apsireiškimais.

Kun. M. Sopočka 1932−1934 m. gyveno Vilniuje seserų vizitiečių vienuolyne. Būtent jo prašymu to paties namo pirmame aukšte gyvenęs tapytojas Eugenijus Kazimirovskis nuo 1934 m. sausio mėn. tapė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Kunigas nuolat dalyvavo sesers Faustinos ir dailininko susitikimuose dėl tapomo paveikslo. Todėl jam buvo žinomos paveikslo idėjinio turinio paslaptys ir visi jo niuansai.

Vilniaus šv. Mykolo bažnyčioje 1934 m. kun. M. Sopočka ėjo rektoriaus pareigas. 1937 m. balandžio mėn. šioje bažnyčioje jis pašventino Gailestingojo Jėzaus paveikslą. 1937 m. rugpjūčio mėn. kun. M. Sopočka atvyko į Krokuvos vienuolyną. Sesuo Faustina labai apsidžiaugė, kad per šį kunigą Dievas padėjo jai atlikti jos užduotis: „Nepaprastai apsidžiaugiau, nes tik Dievas žino, kaip karštai troškau su juo pasimatyti dėl šio reikalo, kurį Dievas per jį daro.“ (Dien., 1252)

II pasaulinio karo metais kun. M. Sopočka su užsidegimu skelbė Dievo gailestingumo viziją, taip pritraukdamas daug žmonių ir žadindamas jų tikėjimą, kad tokiu sunkiu laikotarpiu tik Dievo gailestingumas gali išgelbėti pasaulį.

1944 m. Vilniuje kun. M. Sopočka įsteigė Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolyną. Taip jis įgyvendino paskutinį Jėzaus seseriai Faustinai atskleistą prašymą.

Nepaisydamas Bažnyčios pasipriešinimo aprobuoti Dievo Gailestingumo kultą, kun. M. Sopočka visą likusį gyvenimą skyrė to kulto apaštališkiems planams ir vizijoms, kaip pats rašė savo dienoraštyje. Įvairiuose teologiniuose leidiniuose ir straipsniuose jis nuolat stengėsi pagrįsti Dievo gailestingumo egzistavimą remdamasis Bažnyčios mokymu, siekdamas įsteigti Gailestingumo šventę, kaip Jėzus reikalavo sesers Faustinos regėjimuose.

Su Dievo gailestingumo idėja taip pat siejosi du bandymai statyti Dievo Gailestingumo šventoves. Pirmas projektas Šnipiškių rajone, Vilniuje, 1940 m. dėl sovietų okupacijos žlugo. Antras bandymas buvo Balstogėje 1950–1960 m. Dėl pablogėjusios sveikatos kunigas M. Sopočka buvo priverstas išeiti į pensiją. Todėl ir šis planas liko neįgyvendintas.

2008 m. rugsėjo mėn. popiežius Benediktas XVI paskelbė kunigą Mykolą Sopočką palaimintuoju.