
Šventoji sesuo Marija Faustina Kovalska (1905−1938 m.)
„Senajame Testamente siunčiau pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu“ (Dien., 1588).
Helena Kovalska gimė 1905 m. rugpjūčio 25 d. Ji buvo trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Lenkijoje, Švinicos parapijos Glogoviecų kaime. Būdama septynerių ji pirmą kartą išgirdo balsą, kvietusį ją siekti tobulesnio gyvenimo.
„Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nusivilsi? […] Tuoj pat važiuok į Varšuvą, ten įstosi į vienuolyną“ (Dien., 9, 10).
Nepaisydama tėvų pasipriešinimo, 1924 m. išgirdusi tokius Jėzaus žodžius, Helena Kovalska išvyko į Varšuvą, kur ketino įstoti į vienuolyną. Po vienuolyno vyresniosios sesers patarimo metus padirbėti, Helena Kovalska užsidirbo reikiamų lėšų vienuolyno įnešamajai daliai. 1925 m. rugpjūčio mėn. įstojo į Dievo Gailestingumo Motinos vienuolyną Varšuvoje. 1926 m. per įvilktuves gavo sesers Marijos Faustinos vardą. 1929 m. ses. Faustina pirmą kartą pusantro mėnesio gyveno Vilniaus vienuolyne.
„Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu Tavimi. Trokštu, kad šis paveikslas būtų garbinamas pirmiausiai jūsų koplyčioje ir visame pasaulyje“ (Dien., 47).
1931 m. Plocko vienuolyne ses. Faustina regėjo Viešpatį Jėzų Kristų, kuris liepė jai nutapyti paveikslą pagal jos regėjimą. 1933 m. gegužės mėn. po amžinųjų įžadų atvyko į Vilnių ir per išpažintį sutiko dvasios tėvą pal. kunigą M. Sopočką. Jis surengė ses. Faustinos ir dailininko E. Kazimirovskio susitikimą 1934 sausio 2 d. Vilniuje, Vizitiečių vienuolyne, Rasų g. 6.
„Ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, bet mano malonėje“ (Dien., 313).
Nuo pirmo susitikimo iki 1934 liepos mėn. ses. Faustina reguliariai bent kartą per savaitę lankėsi pas E. Kazimirovskį, kad nurodytų, kaip atrodė Gailestingasis Jėzus jos 1931 m. regėjimuose. Tačiau pamačiusi, kaip Jėzus buvo nutapytas paveiksle, ses. Faustina labai nuliūdo ir koplyčioje dėl to skundėsi Jėzui.
„Trokštu, kad paaukotum save už nusidėjėlius, o ypač už tas sielas, kurios nustojo viltis Dievo gailestingumo“ (Dien., 308).
Per 1934 m. Didįjį Ketvirtadienį ses. Faustina, vykdydama Jėzaus paskirtą misiją, per šventąsias Mišias pasiaukojo už nusidėjėlių atsivertimą ir ypač už sielas, kurios nusigręžė nuo Dievo gailestingumo.
„Trokštu, kad šis paveikslas būtų viešai išstatytas pirmąjį sekmadienį po Velykų. Šis sekmadienis yra Gailestingumo šventė. Per Įsikūnijusį Žodį leidžiu pažinti savo gailestingumo gelmes“ (Dien., 88).
1934 m. spalio mėn. ses. Faustina antrą kartą regėjo Jėzų taip, kaip 1931 m. Plocko vienuolyne: su dviem spinduliais iš Jėzaus širdies, pasklidusiais po visą pasaulį. Tuos pačius spindulius vėl regėjo 1934 m. lapkričio mėn. per šventąsias Mišias. 1935 m. gruodžio mėn. Jėzus pakartojo savo prašymą ses. Faustinai, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo sekmadienis.
„Trokštu, kad tokia vienuolija būtų“ (Dien., 437).
Nuo 1935 m. gegužės mėn. brendo ses. Faustinai naujos vienuolijos mintis, kuri paminėta daugelyje dienoraščio vietų. Tačiau tą idėją įgyvendinti jai būnant gyvai nepavyko.
„Kiek kartu įeisi į koplyčią, iškart sukalbėk tą maldą, kurios vakar tave išmokiau. Ši malda yra mano pykčiui numalšinti, ją kalbėsi devynias dienas su įprastu rožiniu taip: …“ (Dien., 476).
1935 m. rugsėjo mėn. Jėzus padiktavo ses. Faustinai Gailestingumą vainikėlį. Vėliau Jėzus ne kartą jos prašė kalbėti šį vainikėlį sieloms išgelbėti.
„Nieko nebijok. Aš visada esu su tavimi“ (Dien., 629).
Tokių Viešpaties žodžių vedina ses. Faustina 1936 m. kovo mėn. išvyko iš Vilniaus į Lenkiją. Į Vilnių nebegrįžo. Pirmiausia sesuo gyveno Varšuvoje, po to buvo perkelta į kitus vienuolynus, kol 1936 m. gegužės mėn. nuolat apsigyveno Lagievnikų vienuolyne Krokuvoje.
„Vaike mano, dar pora lašų taurėje, jau neilgai“ (Dien., 694).
1936 m. rugsėjo mėn. stipriai pablogėjus sveikatai ses. Faustinai nustatyta džiova.
„Trečią valandą maldauk mano gailestingumo, ypač nusidėjėliams […]. Tai didžiulio gailestingumo visam pasauliui valanda“ (Dien., 694).
1937 m. spalio mėn. Jėzus apreiškė ses. Faustinai Gailestingumo valandą, prašydamas jos, jei įmanoma, tą valandą melstis Kryžiaus kelio stotis arba bent trumpam koplyčioje pasimelsti Jo Gailestingajai širdžiai.
1938 m. rugsėjo mėn. ji paskutinį kartą susitiko su dvasios tėvu kun. M. Sopočka, o tų pačių metų spalio 5 dieną iškeliavo pas Viešpatį.
1967 m. buvo baigtas ses. Faustinos informacinis procesas ir jos beatifikacijos byla išsiųsta į Romą. Jos dienoraštis pirmą kartą išleistas 1981 m.
Tačiau tik 1993 m. ji paskelbta palaimintąja. 2000 m. balandžio mėn. 30 d. per Gailestingumo sekmadienį popiežius Jonas Paulius II paskelbė seserį Faustiną šventąja. Skelbdamas Dievo Gailestingumo žinią pasauliui popiežius paragino Vilniaus, o taip pat ir Krokuvos, Varšuvos, Plocko, Balstogės gyventojus ypatingai tapti Dievo Gailestingumo liudytojais.