Sakramentalijos

Šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės.

Sakramentalijos pirmiausia yra palaiminimai (asmenų, valgio, daiktų, vietų). Kiekvienas palaiminimas – tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų. Dievas Tėvas laimina krikščionis Kristuje „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 3). Todėl Bažnyčia laimina šaukdamasi Jėzaus vardo ir, kaip įprasta, darydama šventą Kristaus kryžiaus ženklą.

Kai kurių palaiminimų veikimas tvarus: jais pašvenčiami asmenys Dievui, o daiktai bei vietos paskiriami vien liturginėms reikmėms. Iš teikiamų asmenims palaiminimų – o jų negalima tapatinti su sakramentiniu įšventinimu – minėtini: vienuolyno abato ir abatės palaiminimas, mergelių ir našlių pašventimas, vienuolių įžadų apeigos, kai kurioms bažnytinėms tarnystėms tinkamų asmenų (lektorių, akolitų, katechetų ir t. t.) palaiminimai.

Iš daiktams skiriamų palaiminimų kaip pavyzdį galima paminėti šventųjų aliejų, liturginių indų ir drabužių, varpų ir t. t. dedikavimą ar palaiminimą.

Kai Bažnyčia viešai ir autoritetingai Jėzaus Kristaus vardu meldžia, kad asmuo ar daiktas būtų apsaugotas nuo piktojo kėslų arba išvaduotas iš jo valdžios, tai vadiname egzorcizmu. Jį atlikdavo Jėzus, ir Bažnyčia gavo iš Jo galią ir užduotį išvarinėti demonus. Paprasta forma egzorcizmas atliekamas per Krikšto apeigas. Iškilmingą egzorcizmą, vadinamą „didžiuoju“, gali atlikti tiktai kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Čia reikia elgtis išmintingai ir griežtai laikytis Bažnyčios nustatytų taisyklių. Egzorcizmų tikslas – Jėzaus patikėta Bažnyčiai dvasinė galia išvaryti piktąsias dvasias arba išvaduoti iš jų įtakos. Visai kas kita yra ligos, ypač psichinės, kuriomis rūpintis turi medicinos mokslas. Tad prieš atliekant egzorcizmą svarbu įsitikinti, kad čia susidurta su piktojo buvimu, o ne su liga.

(Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą)