Gailestingojo Jėzaus paveikslo istorija
Gailestingojo Jėzaus paveikslas arba Dievo Gailestingumo paveikslas, nutapytas dail. Eugenijaus Kazimirovskio pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus 1934 m., ištikimai laikantis jos nurodymų.
Gailestingumo šventovė, Vilnius
„Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu, Tavimi. <…> Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus.” (Dien., 47-48).
Pirmąjį paraginimą nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą sesuo Faustina Kovalska išgirdo dar 1931 m. vasario 22 d. būdama Lenkijoje, Plocko vienuolyne. Jau šios vizijos metu Jėzus ne tik pažadėjo per paveikslą teikti daug malonių, bet ir susiejo jį su Gailestingumo švente, o kartu ir su visu Gailestingumo slėpiniu. Apie šią viziją ji rašė dienoraštyje: „Vakare, kai buvau celėje, išvydau Viešpatį Jėzų, vilkintį baltu drabužiu. Viena ranka pakelta palaiminti, kita lietė drabužį ant krūtinės. Iš drabužio, prasivėrusio ant krūtinės, sklido du spinduliai: vienas raudonas, o kitas baltas. <…> Po akimirkos man Jėzus pasakė: „Nutapyk paveikslą pagal piešinį, kurį matai, su užrašu: Jėzau, pasitikiu, Tavimi. <…> Pažadu, kad ta siela, kuri garbins šį paveikslą, nepražus. Taip pat pažadu jau čia, Žemėje, pergalę prieš priešus, o ypač mirties valandą. Aš pats juos ginsiu kaip savo garbę. Noriu, kad tas paveikslas <…> būtų iškilmingai pašventintas pirmąjį sekmadienį po Velykų, ir tas sekmadienis turi būti Gailestingumo šventė“ (Dien., 47– 49).
Nuodėmklausys, su kuriuo Faustina pasidalijo savo vizija, svarstė, gal Dievas nori, kad Gailestingojo Jėzaus paveikslą ji tapytų savo sieloje. Jėzaus patvirtinimas, kad tai bus „paveikslas, kurį nutapysi teptuku“ tapo neįmanomu uždaviniu piešti nemokančiai seseriai Faustinai. Kartą vienuolyno vyresnioji net padavė teptuką ir liepė sutrikusiai vienuolei piešti. Tik Faustinai apsigyvenus Vilniuje, jos nuodėmklausys kunigas M. Sopočka, nors iš pradžių ir atsargiai žiūrėjęs į jos regėjimus, ėmė ieškoti dailininko, kuris pagal jos pasakojimą galėtų nutapyti Jėzaus atvaizdą. Iš pradžių kalbino dailininkę bernardinę Prancišką Viežbicką, bet ji atsisakė. Turbūt apie ją Jėzus Faustinai sakė, kad šioji nepakankamai nuolanki (plg. Dien., 354). Tuomet dvasininkas kreipėsi į savo kaimyną dailininką, nes gyveno ir mokslinį darbą rašė pas seseris vizitietes, o ten studiją turėjo ir dailininkas Eugenijus Kazimirovskis. Kunigas prisipažįsta, kad iš pradžių šio uždavinio ėmėsi veikiau iš smalsumo, bet ilgainiui ir pats įsitraukė į procesą, ne tik rūpinosi, kad paveikslas būtų kuo tiksliausiai tapomas pagal Faustinos nupasakojimus, bet ir pats jam pozavo.
Dailininkas nuo 1934 m. sausio pradžios beveik pusę metų kantriai ir nuolankiai dirbo. Iš savo vienuolyno Antakalnyje sesuo Faustina, lydima vyresniosios, dailininko dirbtuves lankydavo kartą ar du kartus per savaitę. Simboliška, kad, prieš eidama duoti dailininkui tolesnių nurodymų, užsukdavo į Aušros Vartų koplyčią pasimelsti.
Sesuo Faustina nebuvo patenkinta nutapytu paveikslu, nes vizijose matytas Jėzus buvo gražesnis. Tačiau Jėzus jai atsakė, kad ne dažų ar teptuko grožyje yra šio paveikslo didybė, o jo malonėje (plg. Dien., 313). Ir paaiškino, kad šis paveikslas yra malonių indas, su kuriuo žmonės turi ateiti prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (plg. Dien., 327). Jėzui patvirtinus, koks užrašas turėtų būti, kun. M. Sopočka jį iškalė papildomoje plokštelėje, kurią pritvirtino prie rėmo po paveikslu, nes ant paveikslo neužteko vietos jam užrašyti.
1935 m. balandžio 19 d., Didįjį penktadienį, sesuo Faustina išgirdo Jėzaus žodžius: „Trokštu, kad šis paveikslas būtų viešai pagerbtas“ (Dien., 414). Tų pačių metų balandžio 26–28 d., per Atvelykį švenčiant baigiamąsias Atpirkimo jubiliejaus tridienio iškilmes, Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo pirmąkart parodytas žmonėms. Pačios Faustinos išpuoštas žolynais, jis buvo pakabintas prie Šv. Teresės bažnyčios prigludusios galerijos viršutiniame kairiame lange. Sakydamas homiliją, dvasininkas akcentavo atpirkimą kaip dieviškojo gailestingumo išraišką. Sesuo Faustina užrašė, kad, „kunigui ėmus kalbėti apie didžiulį Viešpaties gailestingumą, paveikslas tapo gyva figūra ir spinduliai skverbėsi į susirinkusių žmonių širdis, tačiau nevienodai, vieni gavo daugiau, kiti mažiau…“ (Dien., 417). Taip pat sesuo Faustina regėjo viziją, kad paveikslas ėjo virš miesto, ir Jėzus nutraukė miestą dengusius tinklus. Per Atvelykį Šv. Mišių pabaigoje ji išvydo Jėzų tokį, koks yra paveiksle, teikiantį palaiminimą, o Jo spinduliai pasklido po visą pasaulį… (plg. Dien., 416, 420).
Įdomu tai, kad Jėzus Faustinai ne kartą pasirodė taip, kaip nutapytas paveiksle ir ilgainiui turbūt ėmė atrodyti visai gražus. Paskutiniais savo gyvenimo metais, tėvui M. Sopočkai ėmus platinti mažus paveikslėlius, fotokopijas, Faustina jam rašė: „Žmonės jas šiek tiek perka ir daugelis sielų patyrė Dievo malonę per šį šaltinį. Kaip ir viskam, tam reikės laiko. Šios nuotraukos nėra tokios gražios kaip didysis paveikslas. Juos perka tie, kuriuos patraukia Dievo malonė … “ (Krokuva, 1938 m. vasario 21 d.).
Jėzus žadėjo apginti miestus ir kaimus, kuriuose atvaizdas bus gerbiamas, taip pat globoti Viešpaties gailestingumu pasitikinčius žmones. Tai ypač teikė vilties ir padrąsinimo karo metais, todėl sparčiai plito maži Gailestingojo Jėzaus paveikslėliai.
Paveikslui likus Lietuvoje ir Gailestingumo kultui skinantis kelius Lenkijoje, atsiradusį poreikį turėti Gailestingojo Jėzaus paveikslą įgyvendino kiti dailininkai, sukūrę nemažai šio paveikslo kopijų, tačiau ne visos jos atitinka Jėzaus ses. Faustinai duotus nurodymus. O E. Kazimirovskio tapytas paveikslas ilgą laiką buvo neprieinamas, ne kartą slėptas, išvežtas ir vėl pakabintas į žmonių maldavimus atsiliepti 1986 metais Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios šoniniame altoriuje. Nuo 2005 metų savo vietą atradęs Dievo Gailestingumo šventovėje, jis nepaliauja liudyti pasauliui teikiamas Gailestingumo malones.
Gailestingojo Jėzaus paveikslo klajonės
Gailestingojo Jėzaus paveikslas patyrė spalvingą istoriją, kol XXI a. pradžioje pagaliau atrado deramą vietą Dievo Gailestingumo šventovėje. Nutapytą paveikslą kunigas Mykolas Sopočka parsinešė į savo butą, o nuo 1934 m. rudens pakabino seserų bernardinių vienuolyno prie Šv. Mykolo bažnyčios, kurios rektoriumi pats buvo, koridoriuje. Jėzus, pasirodęs seseriai Faustinai, prašė perkelti paveikslą į jam skirtą garbingą vietą bažnyčioje virš centrinio altoriaus. Tam M. Sopočka turėjo prašyti vyskupo R. Jalbrzykovskio leidimo ir baiminosi jo negauti. Hierarchas vis dar skeptiškai vertino sesers Faustinos regėjimus, todėl priešinosi kunigo siūlymui kreiptis į Apaštalų Sostą ir paskelbti Dievo gailestingumo šventę per Atvelykį. Pats vengęs priimti sprendimą leisti viešai pakabinti drobę, paragino sudaryti komisiją, kurios nutarimu 1937 m. balandžio 4 d., per Atvelykį, paveikslas atsidūrė Šv. Mykolo bažnyčioje, šalia didžiojo altoriaus.
Deja, gyvendama Vilniuje Faustina šito nesulaukė. Jau ligos varginama 1936 m. kovą vyresniųjų buvo perkelta atgal į Lenkiją, kur po poros metų, sulaukusi vos 33-ejų, mirė. Seseriai Faustinai mirus, buvo perskaitytas jos Dienoraštis ir atskleista visa Dievo gailestingumo apreiškimo paslaptis.
1948 m. rugpjūtį Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčia okupacinės valdžios buvo uždaryta, seserų bernardinių vienuolynas panaikintas, o inventorius pervežtas į Šv. Dvasios bažnyčią ir sudėtas buvusio domininkonų vienuolyno koridoriuje. Gailestingojo Jėzaus paveikslas liko Šv. Mykolo bažnyčioje ir tik po kelių metų dvi pamaldžios vilnietės – Bronė Miniotaitė ir Janina Rodzevič – paveikslą išpirko iš bažnyčios sargo ir į tūtą suvyniotą paslėpė palėpėje, kad galėtų išlaukti tam tikrą, pavojingiausią laiką. Paskui jos perdavė paveikslą Šv. Dvasios bažnyčios klebonui, kunigui Janui Elertui, kuris nebuvo suinteresuotas nei saugoti, nei eksponuoti paveikslo – paslėpė jį bažnyčios užnugaryje esančiame archyve. Taip pat norėta išgabenti atvaizdą į Lenkiją, tačiau sutrukdė ne vien griežta Sovietų Sąjungos pasienio kontrolė. Žmogus, pažadėjęs nelegaliai pervežti paveikslą per sieną, paskutinę akimirką apsigalvojo. „Man atrodė, kad padarysiu šventvagystę“, – vėliau prisipažino jis.
Vis dėlto, 1956 m. Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas iš Lietuvos. Jį iš Šv. Dvasios klebono išsiprašė M. Sopočkos bičiulis Juzefas Grasevičius, po kelerių sovietinio lagerio metų grįžęs į Vilnių. Gavęs leidimą tęsti ganytojo darbą Baltarusijoje, netoli Gardino, Naujosios Rūdos bažnytėlėje, ten išsivežė ir paveikslą. Po poros metų iš šios parapijos iškėlus kunigą, žmonės toliau lankė paveikslą ir prie jo meldėsi. 1970 m. valdžia bažnyčią uždarė ir išgabeno visą jos inventorių. Gailestingojo Jėzaus paveikslas per stebuklą liko nepaliestas. Turbūt apsaugojo ir tai, kad paveikslas buvo pakabintas neįprastai aukštai, beveik palubėje. Jis šioje bažnyčioje prieglobstį rado 30 metų. Tačiau kunigo Mykolo Sopočkos rūpestis dėl paveikslo likimo neapleido jo iki pat mirties. Jis daugybę kartų siuntė pasitikėjimo kupinus prašymus, kad paveikslas būtų pervežtas į Vilnių. Kelių kunigų, tuometinio Aušros vartų vikaro Tadeušo Kondrusievičiaus ir Gardino vyskupo Aleksandro Kaškievičiaus, pastangomis 1986 m. rudenį Gailestingojo Jėzaus atvaizdas slapta pargabentas į Vilnių. Mykolo Sopočkos noro, kad paveikslas būtų pakabintas Aušros Vartuose, neįmanoma buvo įgyvendinti. Jis vėl patikėtas saugoti Šv. Dvasios bažnyčiai, – per remontą atsiradęs naujas paveikslas valdžios įtarimų nesukėlė. Pakabintas bažnyčios dešinėje, šoniniame altoriuje priešais sakyklą paveikslas saugotas iki 2005 m.
2003 m. pavasarį profesionali restauratorė Edita Hankovska-Červinska nuo atvaizdo pašalino ankstesnių konservavimų bei pertapymo pėdsakus, taigi dabar paveikslas yra būtent toks, kokį 1934 m. Faustinos prižiūrimas nutapė E. Kazimirovskis.
1993 m., praėjus keliems mėnesiams po sesers Faustinos beatifikacijos, prie paveikslo meldėsi popiežius Jonas Paulius II. Jis paveikslą pavadino „Šventuoju Atvaizdu“. 2005 m. rugsėjo 28 d. Gailestingojo Jėzaus paveikslas perkeltas į restauruotą Švč. Trejybės bažnytėlę, kuriai suteiktas Dievo Gailestingumo šventovės titulas.