Palaiminimai



Dievas – visokios palaimos šaltinis ir pradžia. Jis visiems viešpataujantis ir šlovingas per amžius. Jis vienas, būdamas geras, visą gerai sukūrė, Jis nori visus kūrinius gausiai apdovanoti savo palaiminimais ir teikia juos net po žmogaus nuopuolio kaip savo gailestingumo ženklą.

Didžiausią Tėvo palaimą Kristus apreiškė Evangelijoje, palaimindamas brolius, pirmiausia mažutėlius, palaiminimo malda kreipdamasis į Tėvą.
Kai pats arba per kitus palaimina Dievas, visada žadama Viešpaties pagalba, skelbiama jo malonė, garsinama Jo ištikimybė sudarytai Sandorai.
Palaiminimai pirmiausia ir labiausiai krypsta į Dievą, kurio didybę bei gerumą jie išaukština, bet, perduodami Dievo malonės, jie krypsta ir į žmones, kuriuos Dievas globoja savo Apvaizda. Taip pat jie krypsta į kitus kūrinius, kurių gausa ir įvairove Dievas palaimina žmogų.
Garbindama Dievą visuose dalykuose ir pirmiausia siekdama parodyti Dievo garbę visiems žmonėms, Bažnyčia savo palaiminimais šlovina Viešpatį už juos ir su jais ypatingomis jų gyvenimo aplinkybėmis ir meldžia jiems Dievo malonės. Kartu Bažnyčia laimina ir daiktus bei vietas, susijusius tiek su žmonių veikla, tiek su liturginiu gyvenimu, tiek su pamaldumu, tačiau visada turėdama mintyje žmones, kurie naudojasi tais daiktais ir dirba tose vietose.

 

Bažnyčios palaiminimai yra liturginiai veiksmai, todėl svarbus bendruomeninis jų šventimas. Dalyvaujantieji tikintieji skatinami širdimi ir lūpomis jungtis prie Bažnyčios balso. Daiktų ar vietų palaiminimas neturi būti švenčiamas, nedalyvaujant ne vienam tikinčiajam.
Labai svarbu, kad Dievo tauta teisingai suprastų apeigas bei maldas, kurias Bažnyčia įtraukia į palaiminimus, kad į jų šventimą neįsibrautų nieko, kas kenkia tikėjimo grynumui kaip prietarai arba klaidingų įsitikinimų priemaišos.
Palaiminimo metu dažniausiai naudojami šie gestai: rankų išskėtimas, pakėlimas, sudėjimas arba uždėjimas, kryžiaus ženklas, pašlakstymas švęstu vandeniu ir pasmilkymas.