Piligrimams

 

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetur adipisicing elit. Optio, neque qui velit.

I Stotis

Aušros Vartai

Aušros Vartų g. 12 KoplyčiaAušros Vartų g. 12

Vilniaus miesto gyventojai, saugodamiesi nuo priešų antpuolių, LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu 1503 m. pradėjo statyti Vilniaus gynybinę sieną. Manoma, kad vyskupo pašventintas kertinis akmuo padėtas kaip tik vartų, vėliau pavadintų Aušros Vartais, vietoje. Jie pasipuošė dviem paveikslais: iš vidinės pusės – Marijos, Gailestingumo Švč. Mergelės Marijos, o iš išorinės – Jėzaus, Pasaulio Išganytojo, kad Jis lydėtų visus iškeliaujančius ir atvykstančius, o Mergelė Marija savo motiniškame glėbyje glaustų visus pasiliekančiuosius mieste. Paveiksle pavaizduota Marija buvo tikra Aušros ir Vilties žvaigždė, ypač negandų, priespaudos ir okupacijos metais. Užuovėją prie jos rasdavo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai, graikų apeigų katalikai. 1626 m. atsikėlę karmelitai ėmė statydintis vienuolyną ir bažnyčią, skirtą ordino atnaujintojai šv. Teresei Avilietei, taip pat ir rūpintis Aušros Vartų paveikslu – jam pastatė koplyčią, rengė pamaldas. 1927 m. paveikslą vainikavus popiežiaus Pijaus XI palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Seseriai Faustinai, priklausiusiai Gailestingumo Motinos vienuolijai, Aušros Vartai buvo ypač brangūs. Kaip tik Aušros Vartuose 1935 m. per Atvelykį, baigiant jubiliejinius Pasaulio atpirkimo metus, Gailestingojo Jėzaus paveikslas, pačios Faustinos iš vakaro papuoštas žolynų vainikais, buvo pirmą kartą išstatytas kaip iliustracija kun. M. Sopočkos pamokslui apie Dievo gailestingumą. Marija yra drauge toji, kuri ypatingai ir išskirtinai – kaip niekas kitas – patyrė gailestingumą. […] Niekas taip artimai, kaip Nukryžiuotojo Motina, nepatyrė kryžiaus slėpinio – to sukrečiančio įvykio, kai transcendentinis Dievo teisingumas susitiko su meile, to bučinio, kurį gailestingumas padovanojo teisingumui. Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu fiat. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys. […] Ta prasme vadiname ją gailestingumo Motina, kuri išskirtiniu būdu patyrė gailestingumą ir lygiai išskirtinai užsitarnauja to gailestingumo visu savo žemiškuoju gyvenimu, o ypač po Sūnaus kryžiumi, kuri savo tyliu ir drauge neprilygstamu dalyvavimu mesijinėje savo Sūnaus pasiuntinybėje ypatingu būdu pašaukta priartinti žmonėms meilę, kurios apreikšti Jis buvo atėjęs. Meilę, kuri labiausiai parodoma kenčiantiems ir vargšams, belaisviams ir akliesiems, prislėgtiesiems ir nusidėjėliams, kaip pagal Izaijo pranašystę kalbėjo Kristus Nazareto sinagogoje ir atsakydamas į Jono Krikštytojo pasiuntinių klausimą. […] Gailestingoji meilė
ir toliau be paliovos joje ir per ją reiškiasi Bažnyčios ir žmonijos istorijoje. Tas reiškimasis nepaprastai vaisingas, nes jį palaiko ypatingas Marijos motiniškos širdies taktiškumas, jos atjauta ir galia padėti visiems, kurie mieliau priima motinos gailstingą meilę. Paimta įdangų, ji nesiliovė eiti šių išganymą teikiančių
pareigų, bet daugeriopu užtarimu ir toliau neša mums amžinojo išganymo dovanas. Savo motiniška meile ji rūpinasi savo
Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingąją tėvynę.

II Stotis

Dailininko E. Kazimirovskio namas 

Aušros Vartų g. 12 KoplyčiaGailestingojo Jėzaus seserų vienuolynas, Rasų g. 4 A

Dailininko E. Kazimirovskio namelis Dailininko E. Kazimirovskio dirbtuvė, taip pat
ir M. Sopočkos laikinas prieglobstis Apvaizdos dėka buvo ypatingoje vietoje – šalia ant
Išganytojo kalvos įsikūrusio Misionierių, vėliau
atsikėlusių Gailestingųjų seserų (šaričių) bei
vizičių vienuolynų ir jų bažnyčių. Misionierių ir
šaričių įkvėpėjas šv. Vincentas Paulietis XVII a.
buvo tikras gailestingosios meilės apaštalas, o
vizičių vienuolija, kurios svarbiausias bruožas
taip pat buvo mielaširdystė, padovanojo į
šv. Faustiną panašią kuklią seserį prancūzę
Margaritą Mariją Alakok, patyrusią Jėzaus
regėjimų ir tapusią Jėzaus Širdies kulto
pradininke.
Vilniuje abu vienuolynai kūrėsi panašiu laiku
– XVII a. pab., o šalia jų esančios bažnyčios
– Viešpaties Dangun Žengimo ir Švč. Jėzaus
Širdies – pašventintos 1730 ir 1756 m. Kaip tik
čia, ieškodamas ramybės, laikinai ir įsikūrė
pal. M. Sopočka, norėdamas užbaigti savo
mokslinį darbą. 1934-ųjų pirmąjį pusmetį,
pasimeldusi Aušros Vartuose, keliskart per
savaitę čionai skubėdavo ir sesuo Faustina
stebėti, kaip tapomas Gailestingojo Jėzaus
Dailininko namas
paveikslas, bei duoti tolesnių nurodymų.
Sovietmečiu vizičių vienuolyne ir bažnyčioje
buvo įsikūręs kalėjimas, misionierių vienuolyne – ligoninė. Grąžinus vizičių vienuolyną ir
bažnyčią tikriesiems šeimininkams,
2005 m. šiame name apsigyveno ir buvusios
dailininko dirbtuvės vietoje koplyčią įrengė
Gailestingojo Jėzaus seserys.
1935 m. apreiškimuose šv. Faustinai Jėzus
prašė įkurti naują vienuoliją. Paplaujos g. 29
(dabar Paupio g. 31) 1944 m. pal. M. Sopočkai grįžus į Vilnių, tuometinio karmeličių
vienuolyno koplyčioje šešios seserys atnaujino anksčiau duotus Dievo Gailestingumo
kongregacijos įžadus.

III Stotis

Šv. Mykolo bažnyčia 

Aušros Vartų g. 12 Koplyčia Bažnytinio paveldo muziejus, Šv. Mykolo g. 9

LDK kanclerio Leono Sapiegos rūpesčiu pastatytas ir 1629 m. pašventintas Šv. Arkangelo Mykolo renesansinis bažnyčios ir vienuolyno ansamblis turėjo tapti Sapiegų giminės mauzoliejumi, o įkurdintos kontempliatyviosios seserys bernardinės turėjo melstis už šalį, jos valdovą ir žmones. Stipriai nukentėjusi karo su Maskva metu XVII a. viduryje, niokota caro valdžios metais bei sovietmečiu, Šv. Mykolo bažnyčia kaskart prisikeldavo naujam gyvenimui. Paskutinįjį kartą – 2009 m., įrengus jame arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejų.Pal. Mykolas Sopočka, nuo 1934 m. iki 1938 m. buvęs bažnyčios rektoriumi, ėmėsi naujinti savo dangiškojo globėjo šventovę. Rūpinosi ten kabėjusio stebuklingo, 1750 m. popiežiaus karūnuoto, Sapiegų Dievo Motinos paveikslo restauracija, o ir patį vienuolyną stengėsi atnaujinti pagal kontempliatyviųjų seserų regulą. Kunigas tikėjosi dalį vienuolyno vėliau išsinuomoti Jėzaus prašytai vienuolijai kurti, bet prasidėjęs karas neleido šių planų įgyvendinti. Kaip tik čia pateko nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, iš pradžių liūdnai kabėjęs tamsiame vienuolyno koridoriuje. Regėjime Jėzus Faustinos prašė, kad paveikslas būtų pakabintas bažnyčioje. 1937 m. kun. Sopočkai pagaliau pavyko gauti vyskupo leidimą, ir per Atvelykį paveikslas buvo pakabintas didžiojo altoriaus dešinėje. Saugodamas vilniečius karo metais, čia jis kabėjo iki 1951 m.

IV Stotis

Šv. Ignoto bažnyčia 

Aušros Vartų g. 12 KoplyčiaŠv. Ignoto bažnyčia Šv. Ignoto g. 6

Jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčia ir noviciatas kūrėsi XVII a. pr. Vilniaus kvartale, nuo dabartinės Šv. Ignoto gatvės atskirtame gynybine
siena su šaudymo angomis. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, vienuolyno pastatuose įkurtos kareivinės. Kurį laiką bažnyčioje buvo arklidės, o 1869 m. įrengtas karininkų klubas. Kaip sakralinis pastatas, bažnyčia
buvo visiškai sunaikinta: nugriauti bokštai, pristatytas prieangis, suniokotas interjeras. Į Vilnių 1924 m. atvykusiam ir karo kapelionu paskirtam kun. M. Sopočkai teko nelengvas uždavinys –
atstatyti Šv. Ignoto bažnyčią. Po kelerių metų M. Sopočka paskiriamas dar ir kunigų seminarijos dvasios tėvu bei pastoracinės teologijos profesoriumi. Nors ir patirdamas didelių sunkumų,
kun. Sopočka baigė remonto darbus ir 1929 m. bažnyčia buvo atšventinta. Tačiau neilgam – sovietmečiu Šv. Ignoto bažnyčia paversta kino studijos sandėliu, vėliau joje vyko kamerinio
orkestro repeticijos. 2004 m. atnaujinta bažnyčia vėl paskirta kariuomenės ordinariatui. Šv. Ignacas Lojola, kurio vardu pavadinta ši bažnyčia, buvo artimas ir šv. Faustinai, jis lankė ją
vizijose kaip ir kiti jėzuitų gerbiami šventieji: Stanislovas Kostka, Andriejus Bobola bei karalaitis Kazimieras.

V Stotis

Dievo Gailestingumo šventovė

Aušros Vartų g. 12 KoplyčiaDominikonų g. 12, Vilnius 

Kukli, tarp namų įsispraudusi Dievo Gailestingumo šventovė savo gyvavimą pradėjo XV a. pab. kaip gotikinė Švč. Trejybės bažnytėlė. Po XVIII a. vid. gaisrų rekonstruota bažnyčia priklausė universitetui. 1821 m. caro valdžios paversta stačiatikų Apreiškimo cerkve, kiek vėliau paskirta Vilniaus įgulos karių stačiatikių sielovadai. Po šimtmečio vėl pertvarkyta į katalikų bažnyčią ir perduota Šv. Vincento Pauliečio brolijai. Paskutinis po Antrojo pasaulinio karo 1946–1947 m. bažnyčioje dirbo kun. Mykolas Sopočka. Repatrijuotas į Lenkiją, savo testamente jis išreiškė valią, kad Gailestingojo Jėzaus atvaizdas Vilniuje priklausytų Dievo Gailestingumo šventovei. Šis jo troškimas galėjo išsipildyti tik 2005 m., prikėlus bažnyčią naujai misijai
– tapti Dievo Gailestingumo centru, teikiant malones per Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Pagal Faustinos regėjimus dail. E. Kazimirovskio nutapytas paveikslas vaizduoja Jėzų, kairiąja ranka liečiantį savo drabužį ties Švč. Širdimi, iš kurios trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas. Pirmasis simbolizuoja sielą apvalantį Krikšto vandenį, o raudonas – Kraują, sielą gaivinančią Eucharistiją. Dešiniąja ranka Jėzus visus laimina. Dail. Nijolės Vilutytės sukurtose nuosaikaus kolorito freskose atrado vietą ir Aušros Vartų Marija bei visomis kalbomis į dangų kylantys viltingi atodūsiai: Jėzau, pasitikiu Tavimi

VI Stotis

Šv. Dvasios bažnyčia 

Aušros Vartų g. 12 KoplyčiaDominikonų g. 8, Vilnius

Manoma, kad pirmoji dominikonų bažnytėlė buvo pastatyta dar Gedimino laikais XIV a. Tačiau vienuoliai čia buvo neilgai. 1501 m. juos
pakvietė didysis kunigaikštis Aleksandras ir atidavė Vytauto didžiojo 1408 m. funduotą parapinę Šventosios Dvasios bažnyčią. Daug kartų perstatyta, dabartinė jos struktūra buvo suformuota XVII a. pab. rekonstrukcijos
metu, o vėliau po gaisrų atstatytas interjeras buvo papildytas rokoko stiliaus formomis. Bažnyčia didžiuojasi vertingais, originaliais XVIII a. vargonais, vidų puošia 16 altorių. Joje 1993 m. rugsėjo 5 d. šv. Popiežius Jonas Paulius II susitiko su lenkų bendruomene. Čia saugoma jo kraujo relikvija. Bažnyčioje 1986–2005 m. prieglobstį buvo radęs Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Jis du kartus beldėsi į Šventosios Dvasios bažnyčios duris. Pirmąjį kartą – kai uždarius Arkangelo Mykolo bažnyčią dvi pamaldžios vilnietės pasirūpino jį perimti ir po kurio laiko perdavė Šventosios Dvasios bažnyčios klebonui. Jis paveikslo nepakabino – 1956 m. atidavė kun. M. Sopočkos bičiuliui Juzefui Grasievičui, kai šis jo paprašė grįžęs į Vilnių po kelerių metų kalėjimo sovietinia-me lageryje. Taip paveikslas kartu su Grasievičiumi iškeliavo į Baltarusiją ir Naujosios Rūdos bažnytėlėje iškabėjo apie 30 metų. 1986 m. paveikslas buvo slaptaparvežtas į Vilnių. Supratus, kad nepavyks pakabinti Aušros Vartuose, kaip ketinta, jis buvovėl patikėtas saugoti Šventosios Dvasios bažnyčiai. Joje tuo metu vyko remontas, todėl naujas paveikslas, pakabintas dešinėje bažnyčios pusėje priešais sakyklą, nesukėlė valdžiai įtarimų. Čia Gailestingojo Jėzaus paveikslas po truputį ruošė Vilniaus miestą atsiverti per jį plūstančioms malonėms.


VII Stotis

Šv. Faustinos namelis 

Aušros Vartų g. 12 Koplyčia V. Grybo g. 29A

Gailestingosios Dievo Motinos seserys į šią vietą atsikėlė XX a. pr. kunigaikštienės Marijos Radzivilovos mielaširdingumo dėka. Pasakojama, kad kunigaikštienė išleidusi savo pasiuntinę Aną Kuliešą į Vilnių, kad šioji rastų vietą ir nupirktų namelius būsimam vienuolynui. Keletą dienų ji meldėsi, kad išrinktų deramą vietą, ir tuo metu ją aplankęs nepaprastas sapnas. Ji regėjo save, besimeldžiančią prieš Jėzų Šv. apaštalųPetro ir Pauliaus bažnyčioje, po to Jėzus išėjęs iš bažnyčios, pasukęs Senatorių (dab. V. Grybo) gatve, sustojęs ir ranka parodęs rusų generolo Bychovskio valdą. 1908 m. Ana Kulieša nupirko joje buvusius namus ir netrukus čia įsikūrė seserys, tuoj pasinėrusios į meilės tarnystės darbus. Jos įsteigė namus moraliai puolusioms merginoms auklėti, tarpukariu turėjo apie 90 auklėtinių, vadintų
atgailautojomis. Seserys prižiūrėjo didelį sodą, taip pat rūpinosi karo ligonine, kepė duoną, skalbė. Ses. Faustina Vilniuje gyveno 1929 m. bei 1933–1936 m. ir Jėzausapsireiškimus patyrė kaip tik šiame seserų vienuolyne. Tarp daugiaaukščių sovietmečio statybos namų išliko tiktai medinis vienuolyno namelis, kuriame gyveno sesuo Faustina. 2008 m. jis restauruotas, atkurtases. Faustinos spėjama celė, kur galima susikaupti, pasimelsti, čia vyksta renginiai, skleidžiantys Dievo gailestingumą

VIII Stotis

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Aušros Vartų g. 12 KoplyčiaAntakalnio g. 1/1.

Ši bažnyčia gimė kaip padėka Dievui po baisaus 1655 m. karo su Maskva, po kurio miestas virto pelenų ir griuvėsių krūva. Bažnyčios statyba rūpinosi Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Ši bažnyčia vadinama Vilniaus baroko šedevru, joje gausu stiuko lipdyba atliktų barokinių simbolių ir vaizdinių, sudarančių darnią visumą. Iš šoninio altoriaus į mus kukliai žvelgia Mergelė Marija, ne kartą gelbėjusi Vilniaus miestą maro ir negandų metais. Marijos Maloningosios atvaizdas, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus atvežtas iš Italijos XVII a. vid., vaizduoja Mergelę Mariją, laužančią Dievo rūstybės strėles, taigi dovanojančią žmonėms Gailestingumą. Kadaise čia veikė ir Maloningosios Dievo Motinos brolija. Kitoje transepto pusėje – Penkių Kristaus žaizdų brolijos altorius ir paveikslas. Altorius presbiterijos kairėje skirtas stebuklingajai Antakalnio Jėzaus statulai, perkeltai iš 1863 m. stačiatikių cerkve paverstos Trinitorių bažnyčios. Į šią parapinę Antakalnio bažnyčią dažniausiai eidavo melstis ir šv. Faustina su seserimis. Tai mažiausiai nukentėjusi Vilniaus bažnyčia, kuri nebuvo uždaryta netgi sovietmečiu. 1953–1989 m. laikiną prieglobstį joje rado ir piligrimus traukė šv. Kazimiero relikvijos. Skverelis priešais bažnyčią pavadintas
šv. Jono Pauliaus II vardu jo apsilankymo Lietuvoje atminimui.

VII Stotis

Šv. Faustinos namelis 

Aušros Vartų g. 12 Koplyčia V. Grybo g. 29A

Gailestingosios Dievo Motinos seserys į šią vietą atsikėlė XX a. pr. kunigaikštienės Marijos Radzivilovos mielaširdingumo dėka. Pasakojama, kad kunigaikštienė išleidusi savo pasiuntinę Aną Kuliešą į Vilnių, kad šioji rastų vietą ir nupirktų namelius būsimam vienuolynui. Keletą dienų ji meldėsi, kad išrinktų deramą vietą, ir tuo metu ją aplankęs nepaprastas sapnas. Ji regėjo save, besimeldžiančią prieš Jėzų Šv. apaštalųPetro ir Pauliaus bažnyčioje, po to Jėzus išėjęs iš bažnyčios, pasukęs Senatorių (dab. V. Grybo) gatve, sustojęs ir ranka parodęs rusų generolo Bychovskio valdą. 1908 m. Ana Kulieša nupirko joje buvusius namus ir netrukus čia įsikūrė seserys, tuoj pasinėrusios į meilės tarnystės darbus. Jos įsteigė namus moraliai puolusioms merginoms auklėti, tarpukariu turėjo apie 90 auklėtinių, vadintų
atgailautojomis. Seserys prižiūrėjo didelį sodą, taip pat rūpinosi karo ligonine, kepė duoną, skalbė. Ses. Faustina Vilniuje gyveno 1929 m. bei 1933–1936 m. ir Jėzausapsireiškimus patyrė kaip tik šiame seserų vienuolyne. Tarp daugiaaukščių sovietmečio statybos namų išliko tiktai medinis vienuolyno namelis, kuriame gyveno sesuo Faustina. 2008 m. jis restauruotas, atkurtases. Faustinos spėjama celė, kur galima susikaupti, pasimelsti, čia vyksta renginiai, skleidžiantys Dievo gailestingumą