Piligrimams

Kviečiame leistis į maldingą piligriminę kelionę, aplankant ir apmąstant vietas, susijusias su Dievo Gailestingumo perdavimo žinia.

Aušros vartai

Žiūrėti žemėlapyje

Marijos, Gailestingumo motinos, vaidmuo:

Vilniaus miesto gyventojai, saugodamiesi nuo priešų antpuolių, LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu 1503 m. pradėjo statyti Vilniaus gynybinę sieną. Manoma, kad vyskupo pašventintas kertinis akmuo padėtas kaip tik vartų, vėliau pavadintų Aušros Vartais, vietoje. Ilgainiui jie pasipuošė dviem paveikslais: iš vidinės pusės – Švč. Mergelės Marijos, o iš išorinės – Jėzaus, Pasaulio Išganytojo, kad Jis lydėtų visus iškeliaujančius ir atvykstančius, o Mergelė Marija savo motiniškame glėbyje glaustų visus pasiliekančiuosius mieste. Paveiksle pavaizduota Marija buvo tikra Aušros ir Vilties žvaigždė, ypač negandų, priespaudos ir okupacijos metais. Užuovėją prie jos rasdavo ne tik katalikai, bet ir stačiatikiai, graikų apeigų katalikai. 1626 m. atsikėlę karmelitai ėmė statydintis vienuolyną ir bažnyčią, skirtą ordino atnaujintojai šv. Teresei Avilietei, taip pat ir rūpintis Aušros Vartų paveikslu – jam pastatė koplyčią, rengė pamaldas. 1927 m. paveikslą vainikavus popiežiaus Pijaus XI palaimintomis karūnomis, jam suteiktas Gailestingumo Motinos titulas. Seseriai Faustinai, priklausiusiai Gailestingumo Dievo Motinos vienuolijai, Aušros Vartai buvo ypač brangūs. Kaip tik Aušros Vartuose 1935 m. per Atvelykį, baigiant jubiliejinius Pasaulio atpirkimo metus, Gailestingojo Jėzaus paveikslas, pačios Faustinos iš vakaro papuoštas žolynų vainikais, buvo pirmą kartą išstatytas kaip iliustracija kun. M. Sopočkos pamokslui apie Dievo gailestingumą.

Šv. Jonas Paulius II savo enciklikoje „ Dives in Misericordia“ rašė: „Marija yra drauge toji, kuri ypatingai ir išskirtinai – kaip niekas kitas – patyrė gailestingumą. […] Niekas taip artimai, kaip Nukryžiuotojo Motina, nepatyrė kryžiaus slėpinio – to sukrečiančio įvykio, kai transcendentinis Dievo teisingumas susitiko su meile, to bučinio, kurį gailestingumas padovanojo teisingumui. Niekas taip, kaip Marija, neaprėpė širdimi to slėpinio, to tikrai dieviškojo atpirkimo, kuris įvyko ant Kalvarijos Sūnaus mirtimi drauge su jos motiniškos širdies auka ir su jos paskutiniu fiat. Marijai geriausiai pažįstamas dieviškojo gailestingumo slėpinys.“

Dailininko E. Kazimirovskio namas

Gailestingojo Jėzaus paveikslas:

Dailininko E. Kazimirovskio dirbtuvė, taip pat ir M. Sopočkos laikinas prieglobstis Apvaizdos dėka buvo ypatingoje vietoje – šalia ant Išganytojo kalvos įsikūrusio Misionierių, vėliau atsikėlusių Gailestingųjų seserų (šaričių) bei vizičių vienuolynų ir jų bažnyčių. Misionierių ir šaričių įkvėpėjas šv. Vincentas Paulietis XVII a. buvo tikras gailestingosios meilės apaštalas, o vizičių vienuolija, kurios svarbiausias bruožas taip pat buvo mielaširdystė, padovanojo į šv. Faustiną panašią kuklią seserį prancūzę Margaritą Mariją Alakok, patyrusią Jėzaus regėjimų ir tapusią Jėzaus Širdies kulto pradininke.

Vilniuje abu vienuolynai kūrėsi panašiu laiku – XVII a. pab., o šalia jų esančios bažnyčios – Viešpaties Dangun Žengimo ir Švč. Jėzaus Širdies –pašventintos 1730 ir 1756 m. Kaip tik čia, ieškodamas ramybės, laikinai ir įsikūrė pal. M. Sopočka, norėdamas užbaigti savo mokslinį darbą. 1934-ųjų pirmąjį pusmetį, pasimeldusi Aušros Vartuose, keliskart per savaitę čionai skubėdavo sesuo Faustina stebėti, kaip tapomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, bei duoti tolesnių nurodymų. Sovietmečiu vizičių vienuolyne ir bažnyčioje buvo įsikūręs kalėjimas, misionierių vienuolyne – ligoninė. Grąžinus vizičių vienuolyną ir bažnyčią tikriesiems šeimininkams, 2005 m. šiame name apsigyveno ir buvusios dailininko dirbtuvės vietoje koplyčią įrengė Gailestingojo Jėzaus seserys. 1935 m. apreiškimuose šv. Faustinai Jėzus prašė įkurti naują vienuoliją. Paplaujos g. 29
(dabar Paupio g. 31) 1944 m. pal. M. Sopočkai grįžus į Vilnių, tuometinio karmeličių vienuolyno koplyčioje šešios seserys atnaujino anksčiau duotus Gailestingojo Jėzaus kongregacijos įžadus. Vėliau išvyko į Lenkiją.

Šv. Mykolo bažnyčia

Susitaikinimo sakramento svarba:

LDK kanclerio Leono Sapiegos rūpesčiu pastatytas ir 1629 m. pašventintas Šv. Arkangelo Mykolo renesansinis bažnyčios ir vienuolyno ansamblis turėjo tapti Sapiegų giminės mauzoliejumi, o įkurdintos kontempliatyviosios seserys bernardinės turėjo melstis už šalį, jos valdovą ir žmones. Stipriai nukentėjusi karo su Maskva metu XVII a. viduryje, niokota caro valdžios metais bei sovietmečiu, Šv. Mykolo bažnyčia kaskart prisikeldavo naujam gyvenimui. Paskutinįjį kartą – 2009 m., įrengus jame arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejų. Pal. Mykolas Sopočka, nuo 1934 m. iki 1938 m. buvęs bažnyčios rektoriumi, ėmėsi naujinti savo dangiškojo globėjo šventovę. Rūpinosi ten kabėjusio stebuklingo, 1750 m. popiežiaus karūnuoto, Sapiegų Dievo Motinos paveikslo restauracija, o ir patį vienuolyną stengėsi atnaujinti pagal kontempliatyviųjų seserų regulą. Kunigas tikėjosi dalį vienuolyno vėliau išsinuomoti Jėzaus prašytai vienuolijai kurti, bet prasidėjęs karas neleido šių planų įgyvendinti. Kaip tik čia pateko nutapytas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, iš pradžių liūdnai kabėjęs tamsiame vienuolyno koridoriuje. Regėjime Jėzus Faustinos prašė, kad paveikslas būtų pakabintas bažnyčioje. 1937 m. kun. Sopočkai pagaliau pavyko gauti vyskupo leidimą, ir per Atvelykį paveikslas buvo pakabintas didžiojo altoriaus dešinėje. Saugodamas vilniečius karo metais, čia jis kabėjo iki 1951 m.

Šv. Ignoto bažnyčia

Žiūrėti žemėlapyje

Evangelijos išminties svarba:

Jėzuitų Šv. Ignoto bažnyčia ir noviciatas kūrėsi XVII a. pr. Vilniaus kvartale, nuo dabartinės Šv. Ignoto gatvės atskirtame gynybine siena su šaudymo angomis. 1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, vienuolyno pastatuose įkurtos kareivinės. Kurį laiką bažnyčioje buvo arklidės, o 1869 m. įrengtas karininkų klubas. Kaip sakralinis pastatas, bažnyčia buvo visiškai sunaikinta: nugriauti bokštai, pristatytas prieangis, suniokotas interjeras. Į Vilnių 1924 m. atvykusiam ir karo kapelionu paskirtam kun. M. Sopočkai teko nelengvas uždavinys – atstatyti Šv. Ignoto bažnyčią. Po kelerių metų M. Sopočka paskiriamas dar ir kunigų seminarijos dvasios tėvu bei pastoracinės teologijos profesoriumi. Nors ir patirdamas didelių sunkumų, kun. Sopočka baigė remonto darbus ir 1929 m. bažnyčia buvo atšventinta. Tačiau neilgam – sovietmečiu Šv. Ignoto bažnyčia paversta kino studijos sandėliu, vėliau joje vyko kamerinio orkestro repeticijos. 2004 m. atnaujinta bažnyčia vėl paskirta kariuomenės ordinariatui. Šv. Ignacas Lojola, kurio vardu pavadinta ši bažnyčia, buvo artimas ir šv. Faustinai, jis lankė ją vizijose kaip ir kiti jėzuitų gerbiami šventieji: Stanislovas Kostka, Andriejus Bobola bei karalaitis Kazimieras.

Dievo Gailestingumo šventovė

Žiūrėti žemėlapyje

Eucharistinės adoracijos svarba:

Kukli, tarp namų įsispraudusi Dievo Gailestingumo šventovė savo gyvavimą pradėjo XV a. pab. kaip gotikinė Švč. Trejybės bažnytėlė. Po XVIII a. vid. gaisrų rekonstruota bažnyčia priklausė universitetui. 1821 m. caro valdžios paversta stačiatikų Apreiškimo cerkve, kiek vėliau paskirta Vilniaus įgulos karių stačiatikių sielovadai. Po šimtmečio vėl pertvarkyta į katalikų bažnyčią ir perduota Šv. Vincento Pauliečio brolijai. Paskutinis po Antrojo pasaulinio karo 1946–1947 m. bažnyčioje dirbo kun. Mykolas Sopočka. Repatrijuotas į Lenkiją, savo testamente jis išreiškė valią, kad Gailestingojo Jėzaus atvaizdas Vilniuje priklausytų Dievo Gailestingumo šventovei. Šis jo troškimas galėjo išsipildyti tik 2005 m., prikėlus bažnyčią naujai misijai – tapti Dievo Gailestingumo centru, teikiant malones per Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Pagal Faustinos regėjimus dail. E. Kazimirovskio nutapytas paveikslas vaizduoja Jėzų, kairiąja ranka liečiantį savo drabužį ties Švč. Širdimi, iš kurios trykšta du spinduliai – balzganas ir raudonas. Pirmasis simbolizuoja sielą apvalantį Krikšto vandenį, o raudonas – Kraują, sielą gaivinančią Eucharistiją. Dešiniąja ranka Jėzus visus laimina. Dail. Nijolės Vilutytės sukurtose nuosaikaus kolorito freskose atrado vietą ir Aušros Vartų Marija bei visomis kalbomis į dangų kylantys viltingi atodūsiai: Jėzau, pasitikiu Tavimi.

Šv. Dvasios bažnyčia

Žiūrėti žemėlapyje

Evangelizavimo vaidmuo:

Manoma, kad pirmoji dominikonų bažnytėlė buvo pastatyta dar Gedimino laikais XIV a. Tačiau vienuoliai čia buvo neilgai. 1501 m. juos pakvietė didysis kunigaikštis Aleksandras ir atidavė Vytauto didžiojo 1408 m. funduotą parapinę Šventosios Dvasios bažnyčią. Daug kartų perstatyta, dabartinė jos struktūra buvo suformuota XVII a. pab. rekonstrukcijos metu, o vėliau po gaisrų atstatytas interjeras buvo papildytas rokoko stiliaus formomis. Bažnyčia didžiuojasi vertingais, originaliais XVIII a. vargonais, vidų puošia 16 altorių. Joje 1993 m. rugsėjo 5 d. šv. Popiežius Jonas Paulius II susitiko su lenkų bendruomene. Čia saugoma jo kraujo relikvija. Bažnyčioje 1986–2005 m. prieglobstį buvo radęs Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Jis du kartus beldėsi į Šventosios Dvasios bažnyčios duris. Pirmąjį kartą – kai uždarius Arkangelo Mykolo bažnyčią dvi pamaldžios vilnietės pasirūpino jį perimti ir po kurio laiko perdavė Šventosios Dvasios bažnyčios klebonui. Jis paveikslo nepakabino – 1956 m. atidavė kun. M. Sopočkos bičiuliui Juzefui Grasievičui, kai šis jo paprašė grįžęs į Vilnių po kelerių metų kalėjimo sovietiniame lageryje. Taip paveikslas kartu su J. Grasievičiumi iškeliavo į Baltarusiją ir Naujosios Rūdos bažnytėlėje iškabėjo apie 30 metų. 1986 m. paveikslas buvo slapta parvežtas į Vilnių. Supratus, kad nepavyks pakabinti Aušros Vartuose, kaip ketinta, jis buvo vėl patikėtas saugoti Šventosios Dvasios bažnyčiai. Joje tuo metu vyko remontas, todėl naujas paveikslas, pakabintas dešinėje bažnyčios pusėje priešais sakyklą, nesukėlė valdžiai įtarimų. Čia Gailestingojo Jėzaus paveikslas po truputį ruošė Vilniaus miestą atsiverti per jį plūstančioms malonėms.

Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika

Žiūrėti žemėlapyje

Gailestingumą garbinančiųjų vaidmuo:

Pastatyta miesto širdyje, arkikatedra bazilika mena daugybę Lietuvai ir sostinei reikšmingų įvykių. Joje meldėsi, drąsino, teikė viltį, savo šventumo žymę paliko ir tikinčiuosius tebestiprina ne tik šv. Kazimieras, ne tik Lietuvą lankęs šv. popiežius Jonas Paulius II, bet ir pal. arkivyskupas Jurgis Matulaitis, Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys – čia tarnavę žmonėms ypač sudėtingu Lietuvai laiku. Jie visi skirtingais būdais buvo ypatingi Dievo Gailestingumo apaštalai. Vilniaus vyskupijos katedra pradėta statyti kaip gotikinė šventovė, kai Lietuva buvo krikštijama. Amžiams bėgant, dėl gaisrų ir kitų negandų ji ne kartą keitė savo veidą – buvo ir renesansinė, ir barokinė, o galiausiai įgijo dabartinį klasicistinį rūbą, XVIII a. pabaigoje prisilietus architektui Laurynui Stuokai Gucevičiui. Jis darniai įkomponavo šventovės brangakmenį – barokinę šv. Kazimiero koplyčią, pastatytą 1636 m., kuri saugo žemiškuosius šventojo, dangiškojo Lietuvos ir jos jaunimo globėjo, palaikus. Seniausiame atvaizde šv. Kazimieras vaizduojamas su trimis rankomis. Legenda pasakoja, kad dailininkas jį taip nutapęs Apvaizdai nulėmus. Įdomu tai, kad šventasis nuo pat vaikystės buvo pažįstamas ir šv. Faustinai – jos gimtosios parapijos bažnytėlė buvo pavadinta šv. Kazimiero vardu. Katedra, kaip maldos namai, buvo uždaryta 1949–1989 m. Čia ilgą laiką veikė paveikslų galerija, todėl pavyko išsaugoti ne tik interjerą, bet ir reikšmingą katedros lobyno dalį, paslėptą ir saugiai išgulėjusią užmūrytą vienoje iš sienų. Dabar juo galime pasigrožėti Bažnytinio paveldo muziejuje.

Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia

Žiūrėti žemėlapyje

Marija, nusidėjelių gynėja:

Ši bažnyčia gimė kaip padėka Dievui po baisaus 1655 m. karo su Maskva, po kurio miestas virto pelenų ir griuvėsių krūva. Bažnyčios statyba rūpinosi Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas. Ši bažnyčia vadinama Vilniaus baroko šedevru, joje gausu stiuko lipdyba atliktų barokinių simbolių ir vaizdinių, sudarančių darnią visumą. Iš šoninio altoriaus į mus kukliai žvelgia Mergelė Marija, ne kartą gelbėjusi Vilniaus miestą maro ir negandų metais. Marijos Maloningosios atvaizdas, vyskupo Jurgio Tiškevičiaus atvežtas iš Italijos XVII a. vid., vaizduoja Mergelę Mariją, laužančią Dievo rūstybės strėles, taigi dovanojančią žmonėms Gailestingumą. Kadaise čia veikė ir Maloningosios Dievo Motinos brolija. Kitoje transepto pusėje – Penkių Kristaus žaizdų brolijos altorius ir paveikslas. Altorius presbiterijos kairėje skirtas stebuklingajai Antakalnio Jėzaus statulai, perkeltai iš 1863 m. stačiatikių cerkve paverstos Trinitorių bažnyčios. Į šią parapinę Antakalnio bažnyčią dažniausiai eidavo melstis ir šv. Faustina su seserimis. Tai mažiausiai nukentėjusi Vilniaus bažnyčia, kuri nebuvo uždaryta netgi sovietmečiu. 1953–1989 m. laikiną prieglobstį joje rado ir piligrimus traukė šv. Kazimiero relikvijos. Skverelis priešais bažnyčią pavadintas šv. Jono Pauliaus II vardu jo apsilankymo Lietuvoje atminimui.

Šv. Faustinos namelis

Žiūrėti žemėlapyje

Gailestingumą garbinančiųjų vaidmuo:

Gailestingosios Dievo Motinos seserys į šią vietą atsikėlė XX a. pr. kunigaikštienės Marijos Radzivilovos mielaširdingumo dėka. Pasakojama, kad kunigaikštienė išleidusi savo pasiuntinę Aną Kuliešą į Vilnių, kad šioji rastų vietą ir nupirktų namelius būsimam vienuolynui. Keletą dienų ji meldėsi, kad išrinktų deramą vietą, ir tuo metu ją aplankęs nepaprastas sapnas. Ji regėjo save, besimeldžiančią prieš Jėzų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje, po to Jėzus išėjęs iš bažnyčios, pasukęs Senatorių (dab. V. Grybo) gatve, sustojęs ir ranka parodęs rusų generolo Bychovskio valdą. 1908 m. Ana Kulieša nupirko joje buvusius namus ir netrukus čia įsikūrė seserys, tuoj pasinėrusios į meilės tarnystės darbus. Jos įsteigė namus moraliai puolusioms merginoms auklėti, tarpukariu turėjo apie 90 auklėtinių, vadintų atgailautojomis. Seserys prižiūrėjo didelį sodą, taip pat rūpinosi karo ligonine, kepė duoną, skalbė. Ses. Faustina Vilniuje gyveno 1929 m. bei 1933 – 1936 m. ir Jėzaus apsireiškimus patyrė kaip tik šiame seserų vienuolyne. Tarp daugiaaukščių sovietmečio statybos namų išliko tiktai medinis vienuolyno namelis, kuriame gyveno sesuo Faustina. 2008 m. jis restauruotas, atkurta ses. Faustinos spėjama celė, kur galima susikaupti, pasimelsti, čia vyksta renginiai, skleidžiantys Dievo gailestingumą.