Piligriminė kelionė į Latviją 2025 10 25-26

Spalio 25–26 dienomis Gailestingumo šventovės piligrimai leidosi į dvasinę kelionę po Latviją.

Pirmasis sustojimas buvo prie Ilgio ežero (Zarasų r.), kur stovi mažoji šventovė, pastatyta Švenčiausiosios Mergelės Marijos garbei. Rami ežero pakrantė ir jauki koplyčia nuteikė maldai bei palaimino visą kelionę, kuri, nepaisant nuolatinio lietaus, buvo kupina džiaugsmo ir bendrystės.

Visą šeštadienį lijo, tačiau piligrimai priėmė tai kaip dangaus palaimą. Lietus suteikė kelionei ypatingo rimties ir susitelkimo jausmo. Daugpilyje buvome maloniai nustebinti krikščioniškos vienybės liudijimu – čia, broliškoje kaimynystėje, tarsi iškeltos rankos į dangų, stūkso katalikų, liuteronų ir ortodoksų šventovės. Tai iškalbingas ženklas, kad tikėjimas jungia žmones nepaisant skirtingų tradicijų.

Vakare piligrimai pasiekė Agluoną – Latgalijos ir visos Latvijos dvasinį perlą, vadinamą „baltoji gulbė“. Šventovės Piligrimų namuose buvome šiltai sutikti, pavaišinti gardžia vakariene ir apgyvendinti jaukiuose kambariuose. Po maldos ir bendravimo laukė rami, šilta naktis, o rytą – skanūs pusryčiai ir malda prie stebuklingojo Aglonos Dievo Motinos paveikslo.

Sekmadienio rytas išaušo apsiniaukęs ir tylus.

Po lietingo šeštadienio oras tebebuvo drėgnas, tačiau širdyse tvyrojo ramybė ir laukimo džiaugsmas. Piligrimai tęsė kelionę į Rygą, kur aplankė Šv. Jokūbo katedrą – pagrindinę Latvijos katalikų šventovę, Domo soborą ir Rygos senamiestį. Nors dangų vis dar dengė debesys, pasivaikščiojimas po akmenimis grįstas gatves tapo gražiu kelionės užbaigimu, kupinu dėkingumo ir vidinės šviesos.

Ypatinga padėka – mūsų vairuotojui Viktorui Bajarovičiui, nuostabiam ir šiltam žmogui. Nors kelionės metu iš po mašinos išlėkęs akmuo sudaužė priekinį stiklą, jis išsaugojo vidinę ramybę, rūpestingai tęsė kelionę ir neprarado džiaugsmo. Dėkojame jam už kantrybę, geranoriškumą ir nuoširdumą.

Didelis ačiū ir mūsų giesmininkėms, kurių balsai lydėjo mus visos kelionės metu. Jų giesmės, skambėjusios lietaus ir vėjo fone, sukūrė tikrą piligrimystės dvasią – maldoje, vienybėje ir vilties šviesoje.

Tai buvo piligrimystė, kurioje net lietus tapo malonės ženklu, o tylus sekmadienis – ramybės ir dėkingumo diena.

Širdys grįžo pripildytos šviesos, dėkingumo ir tikėjimo džiaugsmo.