Eucharistija

Eucharistija (šv. Mišios) yra viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė. Visi kiti sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnystės bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk šventojoje Eucharistijoje sutelktas visas dvasinis Bažnyčios gėris – pats Kristus, mūsų Velykų Avinėlis.

„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas.“

Eucharistija gerai išreiškia ir nuostabiai ugdo bendravimą su Dievu ir Dievo tautos vienybę, o tai padaro Bažnyčią tuo, kas ji iš tiesų yra. Eucharistija yra Dievo veikimo, kuriuo Jis Kristuje pašventina pasaulį, viršūnė; taip pat joje žmonės teikia Šventojoje Dvasioje didžiausią garbę Kristui, o su Juo ir Tėvui. Švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Trumpai tariant, Eucharistija yra mūsų tikėjimo santrauka ir visuma: „Mūsų mąstysena derinasi su Eucharistija, o Eucharistija vėlgi sutvirtina mūsų mąstyseną.

Jėzaus įsakymas kartoti Jo veiksmus ir žodžius, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), reikalauja ne vien prisiminti Jėzų ir tai, ką Jis yra daręs; juo nurodoma, kad apaštalai ir jų įpėdiniai turi liturgiškai švęsti Kristaus, Jo gyvenimo, Jo mirties, Jo prisikėlimo ir užtarimo pas Tėvą atminimą.

Eucharistinėje aukoje centrinė vieta tenka duonai ir vynui, kurie, tariant Kristaus žodžius ir šaukiantis Šventosios Dvasios, tampa Kristaus kūnu ir krauju. Būdama ištikima Viešpaties nurodymui, Bažnyčia ligi Jo garbingo atėjimo nepaliauja dariusi Jo atminimui tai, ką Jis darė savo kančios išvakarėse: „Jis paėmė duoną…“, „Jis, paėmęs taurę vyno…“.. Duona ir vynas, slėpiningu būdu tapę Kristaus kūnu ir krauju, nenustoja buvę kūrinijos gerumo ženklai. Užtat atnašavimo metu mes dėkojame Kūrėjui už duoną ir vyną, ne tik už „žmogaus darbo“, bet pirmiausia už „žemės“ ir „vynmedžio vaisių“, už Kūrėjo dovanas. Karaliaus ir kunigo Melchizedeko, kuris „atnešė duonos ir vyno“ (Pr 14, 18), veiksmuose Bažnyčia regi būsimąją savo pačios auką.

Eucharistinė auka yra aukojama ir už mirusius tikinčiuosius, „kurie yra mirę Kristuje, bet dar ne visiškai nuskaistinti“, kad galėtų įžengti į Kristaus šviesą ir ramybę.

Kristus Eucharistijos sakramente veikia slėpiningai, bet iš tikrųjų. Kai tik Bažnyčia vykdo Jėzaus pavedimą „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 25), laužo duoną ir atnašauja taurę, įvyksta tai, kas įvyko tada: Kristus iš tikrųjų atiduoda save už mus, ir mes iš tikrųjų esame jo dalininkai. Ant altoriaus sudabartinama vienintelė ir nepakartojama Kristaus Kryžiaus Auka, čia vyksta mūsų atpirkimo darbas.

Konsekruotuose duonoje ir vyne iš tikrųjų yra Kristus, todėl mes privalome šias šventas dovanas tinkamai laikyti ir garbinti Švenčiausiajame Sakramente esantį mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Po šv. Mišių šventimo likusios Ostijos saugomos tabernakulyje. Kadangi jame yra Švenčiausiasis Sakramentas, tabernakulis yra viena garbingiausių kiekvienos bažnyčios vietų. Prieš kiekvieną tabernakulį mes priklaupiame. (Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir „Youcat“)

Katalikai turi daug įvairių maldų: prašymo, užtarimo, dėkojimo, šlovinimo. Visos jos yra mūsų pokalbis su Dievu, kai pavedame Jam savo rūpesčius, džiaugsmus ar tiesiog Jį šloviname, tačiau visų maldų centras ir viršūnė yra Eucharistijos malda – šv. Mišios, kurių metu vykstant perkeitimui paslėptu ir nekruvinu būdu sudabartinama istorinė Jėzaus auka ant kryžiaus. Eucharistija yra visa ko tikslas, už ją nėra didingesnio ir siektinesnio dalyko.

Dalyvavimas šv. Mišiose sujungia mus ne tik su šalia esančiais bažnyčios suole, bet slėpiningu būdu jungia mus su visa Kristaus Bažnyčia, taigi su gyvaisiais ir mirusiais, kurie irgi yra Dievo vaikai. Vienijamės maldoje su jais, tačiau šv. Mišių metu galime vienytis maldoje už juos, kai šv. Mišių auka aukojama už gyvus arba mirusius mūsų tikėjimo brolius ir seseris.

Tikime, kad skirdami šią galingą maldą už gyvus, prašome jiems Dievo malonės, globos, stiprybės, palaikymo, kad su Dievo pagalba galėtų džiaugtis gyvenimu.

Skirdami ją už jau mirusius, prašome jiems Dievo gailestingumo, kad žmogiškos silpnybės gyvenimo metu nebūtų kliūtis regėti Dievo veidą Jo Karalystėje, į kurią mus kviečia.

Galima kreiptis į kunigus, Kunigus galima prašyti, kad jie paaukotų šv. Mišias už jūsų artimuosius: gyviesiems prašant reikalingų malonių, sveikatos ir stiprybės, o mirusiesiems – prašant Dievo gailestingumo ir nuodėmių atleidimo, kad galėtų įžengti į Dievo Karalystę.

Tradiciškai kunigas šv. Mišių pradžioje pamini, už ką yra aukojamos šv. Mišios, kad apie tai žinotų taip pat tikinčiųjų bendruomenė. Dėl tokių šv. Mišių reikėtų iš anksto kreiptis į kunigą ir susitarti, kurią dieną bus aukojamos šv. Mišios už jūsų artimuosius.