Atgaila

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“ (Lumen Gentium 11)

 

Jis vadinamas išpažinties sakramentu, nes esminis jo elementas yra prisipažinimas – nuodėmių išpažinimas kunigui. Giliąja prasme šis sakramentas taip pat yra Dievo šventumo ir Jo gailestingumo žmogui nusidėjėliui „išpažinimas“, pripažinimas ir pašlovinimas.

Pats Jėzus įsteigė Atgailos sakramentą, kai Velykų dieną pasirodė apaštalams ir jiems įsakė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 22-23).

Nėra gražesnio paaiškinimo, kas vyksta per Atgailos sakramentą, nei Jėzaus palyginimas apie gailestingąjį tėvą: mes klystame, painiojamės, žlungame, tačiau mūsų Tėvas laukia mūsų su dideliu, begaliniu ilgesiu; Jis atleidžia mums, kai mes grįžtame; kaskart mus priima, atleidžia nuodėmes. Jėzus pats atleido nuodėmes daugeliui žmonių; ir tai Jam buvo svarbiau, nei daryti stebuklus. Nuodėmių atleidimą Jis laikė aiškiu ženklu, jog prasideda Dievo Karalystė, kurioje bus užgydytos visos žaizdos ir nušluostytos visos ašaros. Šventosios Dvasios galią atleisti nuodėmes Jis perdavė savo apaštalams. Eidami pas kunigą atlikti išpažinties, mes puolame savo Dangiškajam Tėvui į rankas.