Sutvirtinimas

Sutvirtinimas yra sakramentas, kuris atbaigia Krikšto malonę ir per kurį gauname Šventosios Dvasios dovaną. Žmogus, savo noru apsisprendęs gyventi Dievo vaiko gyvenimą, prašantis rankos uždėjimu ir Krizmos patepimu suteikti jam Dievo Dvasią, įgauna jėgų Dievo meilę ir galybę liudyti žodžiais ir veiksmais. Jis tampa visateisiu ir atsakingu Bažnyčios nariu.

Daugelį kartų Kristus žadėjo atsiųsti Dvasią, o pažadą įvykdė pirmiausia Velykų dieną, po to, dar įspūdingiau, per Sekmines. Šventosios Dvasios kupini apaštalai ėmė skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11), o Petras pareiškė, kad šis Šventosios Dvasios išliejimas yra mesijinių laikų ženklas. Visi, kurie tada patikėjo apaštalų skelbimu ir pasikrikštijo, irgi gavo Šventosios Dvasios dovaną. „Nuo to meto apaštalai, vykdydami Kristaus valią, rankų uždėjimu perduodavo naujai pakrikštytiesiems Dvasios dovaną, kuri atbaigia Krikšto malonę. Dėl to Laiške žydams prie pirmųjų krikščioniškojo ugdymo elementų priskiriamas mokymas apie Krikštą ir apie rankų uždėjimą. Tokį rankų uždėjimą katalikų tradicija pagrįstai laiko užuomazga Sutvirtinimo sakramento, tam tikru būdu pratęsiančio Bažnyčioje Sekminių malonę. “ Norint dar geriau išreikšti Šventosios Dvasios dovaną, netrukus rankų uždėjimą papildė patepimas kvapniu aliejumi (krizma). Tas patepimas paaiškina „krikščionio“ vardą, kuris reiškia „pateptąjį“ ir yra kilęs iš paties Kristaus: Jį „Dievas patepė Šventąja Dvasia“ (Apd 10, 38). Ši patepimo apeiga išliko ligi mūsų dienų. Pavadinimu Sutvirtinimas primenama, kad šis sakramentas ir Krikštą patvirtina, ir Krikšto malonę sustiprina. Sutvirtinimo sakramento liturgija prasideda Krikšto pažadų atnaujinimu ir sutvirtinamųjų tikėjimo išpažinimu. Taigi aiškiai matyti, kad Sutvirtinimas yra Krikšto tęsinys. Kai krikštijamas suaugęs žmogus, jis tuoj pat yra sutvirtinamas ir dalyvauja Eucharistijoje. Vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų; tas gestas nuo apaštalų laikų yra Šventosios Dvasios dovanos ženklas. Drauge vyskupas meldžia išlieti Šventąją Dvasią. Po to eina esminė sakramento apeiga. „Sutvirtinimo sakramentas teikiamas patepant šventąja krizma kaktą, uždedant ranką ir tariant žodžius: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Du dalykai svarbiausi šio sakramento apeigose: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis antspaudas. Iš sakramento liturgijos matyti, kad sutvirtinant įvyksta ypatingas Šventosios Dvasios išliejimas, kaip kadaise Ji buvo išlieta apaštalams Sekminių dieną. Todėl Sutvirtinimas padidina ir pagilina Krikšto malonę:

juo mumyse giliau įsišaknija dieviškoji įvaikystė, kuri mums leidžia tarti „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15);

jis mus tvirčiau suvienija su Kristumi;

jis padaugina mumyse Šventosios Dvasios dovanų;

jis tobuliau sujungia mus su Bažnyčia;

jis suteikia mums ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume ir gintume tikėjimą, drąsiai išpažintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume Kryžiaus.

(Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir „“Youcat“”)