Krikštas

Krikšto sakramento malonė:
— Sujungia mus su Jėzumi Kristumi ir padaro Jo Bažnyčios nariais.
— Išvaduoja iš gimtosios nuodėmės valdžios bei visų asmeninių nuodėmių.
— Įgalina mus kartu su Jėzumi prisikelti amžinajam gyvenimui.

Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (Mt 28, 19).

Krikšto sakramentas yra viso krikščioniškojo gyvenimo pamatas, prieangis į gyvenimą Dvasioje, vartai į kitus sakramentus. Krikštu mes esame išlaisvinami iš nuodėmės ir atgimstame kaip Dievo vaikai; tapę Kristaus nariais, įsitraukiame į Bažnyčią kaip jos misijos dalyviai: „Krikštas yra atgimimo per vandenį ir žodį sakramentas.“ Krikštas įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinį ženklą, žymę, kuria pakrikštytasis pašventinamas krikščioniškai garbinti Dievą. Dėl šios žymės Krikštas negali būti kartojamas.

Krikšto sakramento malonė:

a) sujungia mus su Jėzumi Kristumi ir padaro Jo Bažnyčios nariais;

b) išvaduoja iš gimtosios nuodėmės valdžios bei visų asmeninių nuodėmių;

c) įgalina mus kartu su Jėzumi prisikelti amžinajam gyvenimui.

Nuo Sekminių Bažnyčia ėmė švęsti ir teikti šventąjį Krikštą. Šv. Petras pareiškė jo pamokslo sujaudintai miniai: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardan, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Apaštalai ir jų bendradarbiai krikštijo kiekvieną įtikėjusį Jėzų: žydus, dievobaiminguosius, pagonis.

Kadangi Krikštas yra ryšys su Dievu, žmogus turi duoti savo sutikimą – pasakyti „Taip“. Krikštijant kūdikį, jo vardu tikėjimą išpažįsta tėvai. Krikšto metu suteikiamas šventojo/-osios vardas reiškia: „Dievas mane pažįsta, Jis amžiams priima mane ir mano individualumą.“ Nėra geresnių pavyzdžių už šventuosius ir nėra geresnių pagalbinių ar užtarėjų nei jie.

Kūdikių krikštijimas yra labai sena Bažnyčios tradicija. Ji gerai žinoma nuo II amžiaus. Tačiau labai galimas dalykas, kad jau apaštalams pradėjus skelbti tikėjimą, kai Krikštą priimdavo ištisi „namai“, būdavo krikštijami ir kūdikiai.

Tam yra priežastis: prieš mums apsisprendžiant priimti Dievą, Dievas jau yra apsisprendęs dėl mūsų. Taigi Krikštas yra malonė, Dievo, kuris mus besąlygiškai priima, dovana. Tikintys tėvai linkėdami savo vaikui paties geriausio, jį pakrikštija, nes Krikštas išvaduoja iš gimtosios nuodėmės veikimo ir mirties valdžios. Pagal seną Bažnyčios tradiciją tėvai atnešdavo krikštyti neseniai gimusius kūdikius, kad kuo greičiau gautų Dievo malonę per krikšto sakramentą. Kūdikių Krikšto sąlyga – krikščionių tėvų pažadas įvesdinti krikštijamąjį į tikėjimą. Dėl pačios savo prigimties Kūdikių Krikštas reikalauja katechumenato po Krikšto. Galvoje turima būtinybė ne tik apmokyti vaikus po Krikšto, bet ir drauge su bręstančia vaiko asmenybe padėti išsiskleisti Krikšto malonei.

Krikštas yra tikėjimo sakramentas. Tačiau tikėjimui reikia tikinčiųjų bendruomenės. Kiekvienas tikintysis gali tikėti tik drauge su Bažnyčia.

Tėvai ir krikštatėviai

Kad Krikšto malonė galėtų išsiskleisti, svarbi yra tėvų pagalba. Toks pat ir krikštatėvio bei krikštamotės vaidmuo. Jie turi būti tvirtai tikintys, pajėgūs ir pasirengę pakrikštytajam – kūdikiui ar suaugusiam – padėti žengti krikščioniškojo gyvenimo keliu.

Krikšto apeigos atskleidžia sakramento prasmę ir malonę:

Kryžiaus ženklas apeigų pradžioje paženklina Kristaus antspaudu tą, kuris Jam priklausys, ir reiškia Kristaus kryžiumi mums pelnytą atpirkimo malonę.

Dievo žodžio skelbimas apšviečia apreikštąja tiesa krikštijamuosius ir apeigų dalyvius, žadindamas nuo Krikšto neatskiriamo tikėjimo atsaką.

Krikšto vanduo. Bažnyčia prašo Dievą, kad per Jo Sūnų Šventosios Dvasios galia nužengtų į vandenį ir tie, kurie bus juo pakrikštyti, gimtų „iš vandens ir Dvasios“ (Jn 3, 5).

Patepimas šventąja Krizma reiškia Šventosios Dvasios dovaną pakrikštytajam. Jis tapo krikščioniu, tai yra Šventosios Dvasios „pateptuoju“, suvienytu su Kristumi, kuris yra pateptasis Kunigas, Pranašas ir Karalius.

Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis „apsivilko Kristumi“, prisikėlė drauge su Kristumi.

Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė pakrikštytąjį. Pakrikštytieji Kristuje yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14).

(Pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą ir “Youcat”)

Praktiniai dalykai

Svarbu suvokti, kad Krikštas yra ne vienkartinis gražus įvykis, bet krikščioniško gyvenimo pradžia, lydėti kuriame įsipareigoja tėvai ir krikštatėviai, kad kūdikis, tapęs Dievo vaiku ir kataliku, juo išliktų visą gyvenimą.

Dėl krikšto reikia susisiekti su Dievo Gailestingumo šventovės Rektoriumi ir su juo suderinti krikšto detales.

Krikštatėviais gali būti tik katalikai, vyresni nei 16 metų amžiaus, priėmę Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą bei rodantys krikščionišką gyvenimo pavyzdį. Gyvenantys nesusituokę (susidėję) neatitinka pastarojo reikalavimo ir negali būti krikštatėviu/krikštamote. Krikštatėviu gali būti vienas – krikšto tėvas ar krikšto motina, arba abu.

Krikšto vardas. Tradiciškai vaikui krikšto metu yra suteikiamas papildomas šventojo vardas. Jį tėvai išsirenka iš anksto ir praneša kunigui prieš apeigų pradžią.

Baltas drabužis. Krikšto apeigoms yra reikalingas baltas krikšto drabužis ir krikšto žvakė.

Suaugusiojo krikštas

Suaugę, jaučiantys Dievo kvietimą tapti katalikais ir priimti katalikų tikėjimą bei pradedantys pasiruošimo kelią vadinami katechumenais.

Katechumenų parengimo tikslas yra leisti jiems, atsiliepusiems į Dievo parodytą iniciatyvą, išvien su bažnytine bendruomene subrandinti savo atsivertimą ir tikėjimą. Tai apima „viso krikščioniškojo gyvenimo ugdymą, kuriuo mokiniai vienijasi su savo Mokytoju Kristumi. Tad katechumenus reikia supažindinti su išganymo paslaptimis ir gyvenimu pagal Evangeliją.

Krikštui besiruošiantis suaugęs ruošiasi ne vien Krikštui, bet taip pat Sutvirtinimui ir Eucharistijai – kurie yra įkrikščioninimo sakramentai.

Dėl tokio pasiruošimo būtina kreiptis į kunigą, kuris padeda ir palydi pasiruošimo Krikštui procese.