Dievo Gailestingumo Vainikėlio malda

 


Gailestingumas 50

Dievo Gailestingumo vainikėlio malda 

1935 m. rugsėjo 13 d. savo celėje išvydusi Dievo rūstybės vykdytoją – angelą, sesuo Faustina ėmė jo prašyti palaukti ir dar neįgyvendinti bausmės už nuodėmes, kad pasaulis galėtų atgailauti ir Dievo rūstybė žemės nepaliestų. Tačiau Švenčiausiosios Trejybės didingumo akivaizdoje sesuo Faustina savo maldos pakartoti neišdrįso. Tą akimirką ji suvokė Jėzaus malonę ir ėmė melstis su tokia jėga, su kokia niekuomet dar nesimeldė: „Amžinasis Tėve, aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, o mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes: dėl sopulingosios Jo kančios būk mums gailestingas“ (Dien.,  475). Šie žodžiai suformavo Dievo Gailestingumo vainikėlio pagrindą. 

1935 m. rugsėjo 14-osios rytą, einant į Vilniaus Antakalnio vienuolyno koplyčią, Jėzus padiktavo seseriai Faustinai Gailestingumo vainikėlį ir vėl ragino kalbėti jai padiktuotą maldą: „Nepaliaudama kalbėk tą vainikėlį, kurio tave išmokiau“ (Dien.,  687).

Dažnai kalbėdami vainikėlį galime išprašyti gausių malonių  sau ir kitiems. Popiežiaus Pranciškaus rūpesčiu nuo 2018 m. tikintieji, gyvenantys Lietuvoje yra gavę išskirtinę galimybę pelnyti visuotinius atlaidus. Juos gali gauti įprastomis sąlygomis visi, kurie pamaldžiai melsis  Dievo gailestingumo vainikėlio malda prie Švenčiausiojo Sakramento bažnyčioje arba koplyčioje Lietuvoje, arba savo namuose, jei dėl rimtos priežasties negalės iš jų išeiti. 

Dievo Gailestingumo vainikėlio teologinė prasmė 

Gailestingumo vainikėlį padiktavęs Faustinai Jėzus pažada : „o, kokių didelių malonių suteiksiu sieloms, kurios kalbės šį vainikėlį, mano gailestingumo versmės yra atviros“ (Dien., 847), ir patikina: „juo išprašysi visko, jei tai, ko prašai, atitiks mano valią“ (Dien., 1731). Jėzus vainikėlį duoda kaip galingą ginklą  kovoje su tamsos galybėmis bei sielų atsivertimui,  ir kaip paskutinį inkarą mirties valandą… 

Paties Jėzaus perduoti Gailestingumo vainikėlio žodžiai atrodo gan paprasti, tačiau verta į juos įsigilinti, kad kalbėtume ne tik lūpomis, bet ir širdimi. 

Pradžios žodžiai: „Amžinasis Tėve…“ rodo, kad ši malda yra skirta Dievui, gailestingumo Tėvui per Jėzų Kristų – vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmonių. „Aukoju Tau mieliausiojo Tavo Sūnaus, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Kūną ir Kraują, Sielą ir Dievystę…“ išpažįstame Jėzų, kaip mūsų Viešpatį, taip pat jį kaip Asmenį, jo tikrą dievystę ir tikrą žmogystę. 

Dviejuose Evangelijos pasakojimuose apie Jėzaus gyvenimo įvykius – krikštą Jordane ir atsimainymą ant Taboro kalno – iš dangaus pasigirsta tie patys Dievo Tėvo žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus” (Mt 3, 17; Mk 9,7). Jie apreiškia ne tik Jėzaus dievystę.  Per Krikštą Jėzus, susitapatindamas su visa žmonija, kiekvienam pakrikštytajam padovanoja šiuos Tėvo žodžius ir taip mes kiekvienas tampame mylimiausiuoju Dievo vaiku. Tai tardami ne tik išpažįstame Jėzų, kaip Dievo Sūnų, bet kiekvienąkart patvirtinama ir mūsų dangiškoji įsūnystė. Vainikėlio malda mums primena šiuos nuostabius mainus – Viešpaties Jėzaus pasilenkimą prie žmogaus, prisiėmimą mūsų varganumo ir kvietimą mums vienytis su atperkamąja Jo auka, kad kartu su  šv. Pauliumi galėtume tarti: „dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau tai, ko trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia …“ (Kol 1,24).   Mes tiesiogine prasme tampame Jo mistiniu Kūnu žemėje, ir Jis pripildo mus savo Dvasia (žr. 1 Kor 12). Taigi, aukodami Jėzų Tėvui aukojame ir save su Juo, o šitaip galime lengviau pakelti bei įprasminti ir savo kančias.  Žodis „aukoju“ pabrėžia taip pat besimeldžiančiojo susijungimą su Kristaus auka, kuris įmanomas visuotinės tikinčiųjų kunigystės dėka, leidžiančios aukoti dvasines aukas. „Kristus, Vyriausiasis Kunigas ir vienintelis Tarpininkas, savo Dievui ir Tėvui Bažnyčią padarė kunigų karalija. Būdama tokia, visa tikinčiųjų bendruomenė yra kunigiška. Tikintieji vykdo savo Krikšto kunigystę, kiekvienas pagal savo pašaukimą dalyvaudamas Kristaus – Kunigo, Pranašo ir Karaliaus – misijoje“ (KBK 1546). Taigi melsdamiesi vainikėlį mes realiai dalyvaujame šioje visos Bažnyčios, visų tikinčiųjų kunigystėje ir prašome permaldavimo ne tik už mūsų, bet ir viso pasaulio nuodėmės, nes tai paties Jėzaus troškimas.  

Sesuo Faustina Dienoraštyje užrašo žodžius, kurie gali padėti suprasti ir Gailestingumo vainikėlio maldą: „Glaudžiai vienijuosi su Jėzumi ir esu kaip maldavimo auka už pasaulį. Dievas man neatsakys nieko, kai Jo maldauju Jo Sūnaus balsu. Mano auka pati savaime yra niekas, bet kai ją jungiu su Jėzaus Kristaus auka, ji tampa visagalė ir turi galią permaldauti Dievo rūstybę. Dievas mus myli savo Sūnuje, sopulinga Dievo Sūnaus kančia yra nuolatinis Dievo rūstybės maldavimas” (Dien., 482).

Žodžiais „Dėl skaudžios Jėzaus kančios, būk gailestingas mums ir visam pasauliui,“  mes jungiamės su Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus ir remiamės Dievo Tėvo meile kenčiančiam Sūnui, o tuo pačiu – gailestinga meile kiekvienam žmogui.  Mes viliamės Dievo gailestingumo ne dėl savo nuopelnų, bet todėl, kad Jėzus veikia ir šis gailestingumas mums  dovanojamas tik per Jėzaus atliktą atpirkimo darbą. Kartodami šiuos žodžius išmokstame giliau pasitikėti Jėzumi. Bebaigiant vainikėlį tris kartus kartojame frazę: „Šventas Dieve, Šventas Galingasis, Šventas Amžinasis, būk gailestingas mums ir visam pasauliui” – šiais žodžiais mes išpažįstame Dievo galybę ir viešpatavimą ir galutinai pripažįstame savo pačių silpnumą, priklausomybę nuo Jo ir didžiulį Dievo gailestingumo poreikį.

Kalbant Gailestingumo vainikėlį pridedami žodžiai, kuriuos Jėzus Faustinai perdavė atskirai, kaip galingą maldą už nusidėjėlius, kurių atsivertimo Jis taip trokšta:

„O kraujau ir vandenie, kurs ištryškai iš Jėzaus Širdies kaip gailestingumo mums versmė, – pasitikiu Tavimi.”

Jėzus patikina: „Kai sukalbėsi šią maldą už kurį nors nusidėjelį atgailaujančia ir tikinčia širdimi, duosiu jam atsivertimo malonę“ (Dien., 186). Ir ragina: „Kol dar laikas tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško“ ( Dien., 847).

Kraujas ir vanduo mus susieja su skaudžiausia ir vaisingiausia Jėzaus ant kryžiaus akimirka. Iš perverto Jėzaus šono gimsta Bažnyčia. Tai nuoroda ir į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, kurį Viešpats taip pat patiki kaip malonės indą tiems, kurie su pasitikėjimu prie jo melsis. Kraujas ir vanduo paveiksle virstantys gailestingumo versmėmis mums vėl ir vėl primena apie apvalančią ir gyvybę teikiančią Krikšto, Atgailos ir Eucharistijos sakramentų jėgą.