Gailestingojo Jėzaus paveiksl0 prasmė



 

Pagal sesers Faustinos regėjimus nutapytas paveikslas turi daug simbolinių prasmių. Pats Jėzus ne kartą aiškino Faustinai kiekvienos šio paveikslo detalės reikšmę. Apibendrindamas, koks turėtų būti Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, Mykolas Sopočka rašė: „Pasak sesers Faustinos, Jėzus turi atrodyti, tarsi eitų, kaip tuomet, kai žmogus sustoja pasisveikinti, akys turi būti šiek tiek nuleistos, o žvilgsnis gailestingas, tarsi nuo kryžiaus. Dešinė ranka turi būti pakelta iki peties laiminti, o kaire ranka liesti drabužį širdies plote. Iš po užlenkto drabužio turi eiti du spinduliai – dešinėje žiūrovo pusėje – balkšvas, blyškus, o kairėje – raudonas. Tie spinduliai turi būti skaidrūs, bet tinkamai apšviečiantys Išganytojo figūrą ir erdvę prieš Jį.“ Gailestingumo slėpinys yra giliai susijęs ir pratęsia bei dar labiau išskleidžia Švč. Jėzaus Širdies slėpinį, taip pat ir jo ikonografiją. Švč. Jėzaus Širdies vaizdavimo tradicija plačiausią sklaidą patyrė XX a. I pusėje, kai maldingumas Jėzaus Širdžiai buvo pasiekęs savo viršūnę. 1934 m. liepos 1 d., kaip tik tada, kai E. Kazimirovskio dirbtuvėse buvo baigiamas tapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslas, visa Lietuva iškilmingai buvo paaukota Švč. Jėzaus Širdžiai. Tuo metu visa Bažnyčia plačiai šventė 1900-ąsias Jėzaus mirties metines, vadinamąjį Jėzaus Širdies jubiliejų, būtent kurį užbaigiant, 1935 m. per Atvelykį Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir buvo pirmą kartą pakabintas Aušros Vartuose. Negana to, pats paveikslas buvo tapomas dailininko dirbtuvėse Rasų g., įsikūrusiose šalia Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ir vizitiečių vienuolyno. Marija Margarita Alakok, Jėzaus Širdies kulto pradininkė XVII a. buvo kaip tik šio vienuolyno sesuo Prancūzijoje. Faustinos dienoraštyje daugsyk iškylanti Jėzaus Širdis įvardijama gailestingumo šaltiniu: „Šie du spinduliai ištryško iš mano gailestingumo vidaus tada, kai mano mirštanti širdis buvo ietimi atverta ant kryžiaus“ (Dien., 299). O apie spindulius Išganytojas sakęs: „Šie du spinduliai reiškia kraują ir vandenį – baltas spindulys reiškia vandenį, kuris nuteisina sielas; raudonas spindulys reiškia kraują, kuris yra sielų gyvenimas <…> Šie du spinduliai uždengia sielas nuo mano Tėvo pykčio. Laimingas, kas gyvens jų pavėsyje, nes jo nepasieks teisinga Dievo ranka“ (Dien., 299). Palaimintajam kunigui Mykolui Sopočkai, kuris giliai stengėsi perprasti Faustinos Apreiškimų žinią ir įvertinti regėjimų autentiškumą labai svarbu buvo rasti patvirtinimų Šventajame Rašte ir Bažnyčios tėvų tradicijoje. Jonas Auksaburnis jau IV a. susiejo iš Jėzaus širdies ištryškusias versmes su sakramentais: „Vanduo ir kraujas simbolizuoja Krikštą ir Šventąją Eucharistiją. Iš šių dviejų sakramentų gimsta Bažnyčia: iš Krikšto, valančio vandens, suteikiančio atgimimą ir atsinaujinimą per Šventąją Dvasią, ir iš Šventosios Eucharistijos.“ Panašiais žodžiais ir Mykolas Sopočka ne kartą aiškino šių spindulių prasmę, pridėdamas dar ir Atgailos sakramentą: „Jie yra Bažnyčios simbolis <…> Šis kraujas ir šis vanduo nenutrūkstamai teka Bažnyčioje kaip malonės, valančios sielą Krikšto ir Atgailos sakramentais ir pagyvinančios ją Eucharistijos sakramentu, o jų autorius yra Šventoji Dvasia, kurią Gelbėtojas atsiuntė… “ 

Labai prasmingas Viešpaties noras, kad šis paveikslas būtų iškilmingai palaimintas pirmąjį sekmadienį po šv. Velykų (arba antrąjį Velykų sekmadienį). Šio paveikslo tema iš tiesų yra labai glaudžiai susijusi su šio sekmadienio liturgija. Bažnyčia tądien skaito Evangeliją pagal Joną apie prisikėlusio Kristaus pasirodymą apaštalams ir Susitaikymo sakramento įsteigimą (Jn 20, 19-29). Paveikslas vaizduoja prisikėlusį Išganytoją, kuris atneša žmonėms ramybę, atleisdamas nuodėmes savo kančios ir  mirties ant kryžiaus kaina. Kraujo ir vandens spinduliai, išeinantys iš širdies, pervertos ietimi, taip pat žaizdos, kurias paliko nukryžiavimas, primena Didžiojo penktadienio įvykius. O Jėzaus veide nesunkiai galime įžiūrėti ir Turino drobulės atvaizdo bruožus. Gailestingojo Jėzaus paveiksle pateikiami šie du evangeliniai įvykiai, kurie aiškiausiai kalba apie Dievo meilę žmogui.

Kitos paveikslo detalės taip pat labai iškalbingos. „Jėzus turi atrodyti, tarsi eitų, kaip tuomet, kai žmogus sustoja pasisveikinti…“ Jėzus ateina basas ir nusižeminęs kaip vergas, Jis pirmas ieško žmogaus, Jis pirmas prakalbina, kreipiasi. Jis trokšta su žmogumi susitikti. Visur prasiskverbiantys spinduliai, kurie suminkština širdis, taip pat primena ir susitikimo su Dievu palapinę. „Akys turi būti šiek tiek nuleistos, o žvilgsnis gailestingas, tarsi nuo kryžiaus.“ Nėra įprasta matyti tokį Jėzų paveiksluose. Kodėl gi Jėzus prašo būti taip pavaizduotas? Jis nenori savo įdėmaus žvilgsnio nukreipti į kenčiantį, nuodėmių supančiotą žmogų, kaip rūstus teisėjas. Taip pat jis elgiasi ir su pagauta svetimautoja (Lk 7, 36-50). Nuleidęs akis, jai nuosprendžius rašo smėlyje, kurie išsisklaidys vėjui papūtus. Jis trokšta žmogui atleidimo ir jo pasikeitimo. Paveiksle pavaizduota Jėzaus ranka pakelta laiminimui kaip teikiant išrišimą. O tada Jo žvilgsnyje pavyks įskaityti ir gailestingumą. Šios drobės fonas yra tamsus, beveik juodas. Vienintelė šviesa kyla iš paties Jėzaus. Kodėl? Nes Jėzus yra šviesa, kuri šiame tamsos pasaulyje žmogų apšviečia ir veda. Jei pašalinsime Jėzų iš paveikslo, taip pat ir iš žmogaus gyvenimo, liks tik tamsa. Viešpats sako: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas mane seka, nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12).

Kunigas M. Sopočka taip pat klausinėjo seserį Faustiną dėl šio paveikslo titulo ir užrašo. Jis norėjęs paveikslo užrašą „Jėzau, pasitikiu Tavimi“ (Dien., 47) pakeisti į „Kristus, Gailestingumo karalius“. Išganytojas, paklaustas apie paveikslo titulą ir užrašą, yra ištaręs: „Esu Gailestingumo karalius“ (Dien., 88), vis dėlto jis pakartojo pirmojoje vizijoje ištartus savo žodžius: „Duodu žmonėms indą, su kuriuo turi ateiti malonių prie gailestingumo šaltinio. Šis indas yra paveikslas su užrašu: Jėzau, pasitikiu tavimi“ (Dien., 327). Jėzus ne kartą Faustinai parodęs, kaip jam skaudu, kad žmonės per menkai juo pasitiki. Pasitikėjimas reiškia žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu, kai nuolankiai, tikėjimui palaikant laukiama Jo palankumo, o sykiu vykdoma Jo šventa valia. Šiuo besąlygišku pasitikėjimu yra grįstas kelias į Dievo Gailestingumą.

Dailininko Eugenijaus Kazimierovskio 1934 m. nutapytas paveikslas