fbpx


Dievo Gailestingumas Šventajame Rašte



Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5, 7). Gailestingieji jau dabar išgyvena paties Dievo gyvenimą.

Graikų kalboje, kuria parašytas Naujasis Testamentas, gailestingumas išreiškiamas žodžiu eleos. Šis žodis atpažįstamas maldoje Kyrie eleison, kurioje prašoma Viešpaties gailestingumo. Žodžiu eleos Senojo Testamento graikų kalbos vertime paprastai yra verčiamas hebrajiškas žodis hesed. Tai vienas iš gražiausių Biblijos žodžių. Dažniausiai jis verčiamas tiesiog kaip meilė.

Hesed – gailestingumas arba meilė – vartojamas kalbant apie sandorą. Jis žymi tvirtą Dievo meilę, pajėgią išlaikyti bendrystę visada, kas benutiktų: „Manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks“ (Iz 54, 10). Tačiau kadangi Dievo sandorą su jo tauta lydi santykių nutraukimo ir atnaujinimo istorija nuo pačios pradžios (Iš 32–34), yra visiškai akivaizdu, kad tokia besąlygiška meilė reiškia atleidimą; ji gali būti ne kas kitas kaip tik gailestingumas.

Žodžiu eleos dar verčiamas kitas hebrajiškas žodis – rahamim. Pažodžiui jis reiškia įsčias. Tai žodžio rehem daugiskaitos forma – motiniškos įsčios. Gailestingumas arba užuojauta, šiame kontekste yra išgyventa meilė: gili motinos meilė mažyliui (Iz 49, 15), tėvo švelnumas jo sūnui (Ps 103, 13), stipri broliška meilė (Pr 43, 30).

Gailestingumas, bibline prasme, apima daug daugiau nei vieną iš Dievo meilės aspektų. Jis yra pati Dievo esmė: „esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6).

Dievo gailestingumas yra transcendentiškas, juo Dievas su kiekvienu žmogumi kuria asmeninį santykį, siekia išgelbėti žmoniją per kiekvieno mūsų gyvenimą, atsivertimą, atgailą ir susitaikymą. Tai tarsi tiltas, sujungiantis dangišką, neregimą tikrovę su žemiškąja, materialia ir nuolat dėl išgyvenimo kovojančia realybe. Dievas yra žmogaus protui nesuvokiamas amžinas, galingas ir neišsenkantis šaltinis, kuris sukūrė gausingą ir darniai veikiančią visatą. „Savo didingumu apdengei dangaus aukštybes.“ (Ps 8). Todėl norisi tęsti ir klausti:

Kas tas žmogus, kad jį atmeni,

kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?

Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save,

apvainikavai garbe ir didybe.

Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku,

padėjai visa prie jo kojų… (Ps 8, 5-7)

Kas tas žmogus, kad jį atmeni, kas tas mirtingasis, kad juo rūpiniesi?
Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save, apvainikavai garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų… (Ps 8, 5-7)

Žmonės, sukurti pagal Jo paveikslą, yra pakviesti dalintis Dievo garbe ir didybe. Tačiau būtent gailestingumas ir švelnumas iš tiesų leidžia dalyvauti paties Dievo gyvenime.

Jėzaus žodžiai: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36) pakartoja seną paliepimą: „Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2). Šventumui Jėzus suteikė gailestingumo veidą. Gailestingumas yra tyriausias Dievo atspindys žmogaus gyvenime. „Gailestingumu artimui tu esi panašus į Dievą“ (Bazilijus Didysis). Gailestingumas yra dieviška savybė, kurios (Ps 143,6 arba Ps 63,1) „ tartum išdžiūvusi žemė vandens“ trokšta, kiekviena žmogaus širdis.

Visa, ką Dievas sukūrė, buvo „labai gera“, bet dėl pirmųjų tėvų nuodėmės ir kaltės nepripažinimo žmogus buvo atskirtas nuo savo Kūrėjo, išvarytas iš Rojaus sodo ir tapo mirtingas bei pažeidžiamas.

Neturėdami to pirminio artimo santykio su Dievu, žmonių palikuonys vis labiau grimzdo į pražūtį, kol Dievo kantrybės taurė buvo perpildyta ir išsiliejo pasauliniu tvanu, išgelbstint tik Nojaus arkoje buvusią gyvybę. Taip buvo atstatyta tvarka ir žmogui vėl suteikta erdvė gyventi žemėje. Tai buvo nauja pradžia ir galimybė. Toliau sekė Babelio bokšto griūtis ir žmonių išsklaidymas, jiems prakalbus skirtingomis kalbomis. Negalėjimas susikalbėti – puikybės, noro prilygti Dievui ir patiems viešpatauti pasekmė. Pasitelkus Abraomą žmonija surenkama į vieną šeimą. Abraomui suteiktas palaiminimas tampa palaiminimu visai išrinktajai tautai: „ Visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 3). Dievas neapleidžia savo kūrinijos, žmonijos, girdi engiamos tautos skundą. Dievas apsireiškia Mozei degančiame krūme: „Aš esu, kuris esu“. Dievas eina su savo tauta ir lydi ją istorijos kelyje. Jis tas, kuris išlaisvina ją iš vergijos. Dievo gailestingumas yra suverenus, jis nesiekia sau pelnyti nei meilės, nei garbės. Jis yra pati pilnatvės ir garbės kupina Meilė, dosni Jo besišaukiantiems.
Jeigu esame neištikimi, Jis lieka ištikimas, nes savęs Jis negali išsižadėti.“ (2 Tim 2, 13).
„VIEŠPATS praėjo prieš jį tardamas: VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 33,19). Šios eilutės – tai Dievo esmės apibrėžtis. Tai pakartojama Senajame Testamente, ypač psalmėse (Įst 4,31, Ps 86, 15; 103, 8; 116,5; 145,8). Senojo Testamento Dievo gailestingumo apsireiškimo viršūnė pasiekiama pranašo Ozėjo knygoje. Tauta sulaužė sandorą ir paniekino Dievą. Todėl Jis nutraukė ryšius su savo neištikima tauta, nusprendė jai neberodyti gailestingumo. „ Daugiau nebepasigailėsiu Izraelio namų ir jiems nebeatleisiu… nes jūs nesate mano tauta ir aš nebūsiu jūsų Dievas“ (Oz 1,6.9). Bet vėliau įvyko dramatiškas posūkis: „Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus“ ”(Oz 11,8). Dievo gailestingumo išaukštinimas ir pergalė net prieš Jo teisingumą, nepasireiškia vien tik teisingu pykčiu ir bausme. „Nes aš esu Dievas, o ne žmogus, Šventasis tarp jūsų, su pykčiu neateisiu (Oz 11, 9). Pranašas Michėjas sako: „Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam“ (Mch 7, 18). Dievo didybė atsiskleidžia per gebėjimą priimti žmogišką silpnumą ir nuodėmingumą bei panardinti visa savyje ir vėl auginti, maitinti žmoniją amžinybei, kurioje „ nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau –- praėjo“ (Apr 21,4). Gyvenimas žemėje – tai nuolatinė kova. „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose.“ (Rom 8, 22).

Dievo gailestingumo slėpinys apima visus žmonijos slėpinius ir įvykius nuo Senojo Testamento pradžios iki Naujojo Testamento pabaigos. Dievas santykyje su žmogumi visada pirmasis trokšta ir rodo gailestingumą. Jis siunčia savo pranašus, leidžia paklydėliams, atsitraukusiems ir nusigręžusiems nuo Dievo, patirti tremtį ir išbandymus, kad tauta vėl imtų šauktis ir ilgėtis Dievo artumo.

Naujajame Testamente Dievas dar labiau atsiskleidžia, išgirstame apie triasmenę Būtį. Dievas Tėvas pašlovina Sūnų, siunčiamą į žmonijos išganymo misiją, o Sūnus pašlovina savo Tėvą per nuolankų Jo valios vykdymą, Dievo apsireiškimą žmogiškame kūne, Gerosios naujienos skelbimą, stebuklus, fizinius ir dvasinius išgydymus. Dievo gailestingumo viršūnė yra Golgotoje: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12,32). Įsūnystė, – štai ką mums siūlo Evangelija, nes kiekvienas „kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3,35).

Dievo šeima, susieta ne kraujo ryšiu, o tikėjimu vykdant Didįjį įsakymą „mylėti artimą, kaip save patį“, yra raktas į amžinybę. Artimą atpažįstame tame „kuris parodė jam gailestingumą“ (Lk 10, 37), jame atsispindi Dievo paveikslas.

Dievo gailestingumas yra žmonijos išganymo ir atpirkimo planas. Dievo Sūnus, tapdamas tobula auka, mirties ir pažeminimo įrankį paverčia gyvybės medžiu. Iš Jo perverto šono ištekėjęs kraujas ir vanduo simbolizuoja Krikštą, visuotinę krikščionių bendrystę, gyvastį ir malones teikiančią Bažnyčios vienybę, o kraujas – Atgailos ir Susitaikinimo sakramentą, Išganytojo apaštalams suteiktą Šventosios Dvasios galią atleisti ar sulaikyti nuodėmes. Šv. Dvasia yra visų šių dalykų liudininkė ir dalyvė. Ji pašaukia kiekvieną vardu ir paragina eiti tikėjimo keliu, įprasmina, kiekvieną kančią ir auką dėl Kristaus, teikia dovanas ir misiją. „Jis parodė man tyrą gyvenimo vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Viduryje miesto gatvės, abejose upės pusėse, augo gyvenimo medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai – tautoms gydyti.“ (Apr 22,1-2 ).

Visame Šv. Rašte yra daugiau kaip keturi šimtai vietų, kuriose šlovinamas Dievo gailestingumas, Psalmyne – šimtas trisdešimt Dievo gailestingumą išaukštinančių ištraukų.