fbpx

Dievo Gailestingumo šventovės architektūra

 


 

Dievo Gailestingumo šventovė buvo pastatyta XV a. pab.- XVI a. pr. kaip  gotikinė, vienanavė, dar mažesnė Švč. Trejybės bažnytėlė.  Ilgą laiką pagrindiniais jos maldininkais buvo šalia įsikūrusios špitolės gyventojai. Permainingais istorijos laikais bažnyčia ne kartą keitė savo veidą.  Po XVIII a. gaisrų perstačius špitolę ir bažnyčią prie į Dominikonų gatvę išsikišusios apsidės abiejose pusėse buvo pastatyti keturkampiai bokštai. Senoji apsidė įjungta į nuo gatvės suformuotą portalą. Kitame bažnyčios gale, kur prieš gaisrus buvo įėjimas, pristatyta nauja presbiterija ir zakristija kairėje pusėje. Bažnyčia tarsi apsigręžė į priešingą pusę. 1785 m. inventoriuje yra išlikęs  išsamus to meto bažnyčios aprašymas. Nusikelkime mintimis keletą šimtmečių atgal  ir pasižvalgykime po bažnyčią. Iki pagrindinių durų pakylame dviem mediniais laiptukais, abipus kurių sienų apsaugai įmūryti du dideli akmenys. Durys į bažnyčią dvigubos, medinės, kaustytos geležimi, su kabančia spyna iš lauko pusės ir velke užstumiamos iš vidaus. Dešinėje bažnyčios pusėje puodžių cecho įrengtas ir išlaikomas altorius. Jame kabo Švč. Mergelės Marijos ir Jono Nepomuko paveikslai. Kairėje bažnyčios pusėje medinė sakykla ir muzikų cecho globojamas altorius, kurio apačioje kabo Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo paveikslas, viduryje – kryžius, o viršuje – šv. Gertrūdos paveikslas. Pagrindinis altorius vaizduoja Švč. Trejybę, abipus – šventųjų ir angelų figūros. Viduryje bažnyčios kabo metalinis žibintas. Visos bažnyčios grindys iš plytų, po jomis du rūsiai, į kuriuos veda durys iš bažnyčios… Pasivaikščiojome po XVIII a. Švč. Trejybės bažnytėlę. Bet taip ji atrodė nebeilgai. Perkėlus prieglaudą į Šv. Jokūbo ligoninės patalpas, nebeveikė ir bažnyčia. Nuo 1817 m. buvo svarstoma, ką su ja daryti. Būta sumanymų rekonstruoti į gyvenamą namą, tačiau tos minties atsisakyta ir kurį laiką joje buvo sandėliuojami grūdai.  1821 m. galiausiai apsispręsta perdaryti į cerkvę. Bažnyčios išorė ir vidus pasidabino bizantiniu stiliumi. Ant fasado nutapyta Apreiškimo Mergelei Marijai scena, nes cerkvė gavo Apreiškimo (Blagoveščenskajos) titulą. Bažnyčios sienos ir ąžuolinis ikonostasas pasipuošė bizantine tapyba. Tą laikotarpį iki šiol mena bokštelius papuošę svogūniniai kupolai. Jie primena žvakės liepsną, liudydami apie tai, kad Jėzus yra pasaulio šviesa, o taip pat ir šalmus, simbolizuojančius Bažnyčios kovą su tamsos ir blogio jėgomis.

1920 m. bažnyčia, perėjusi katalikams vėl apsivilko katalikišku drabužiu. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo atiduota Žalgirio sporto klubui, vėliau – LTSR kultūros ministerijai. Sakralus interjeras buvo visiškai sunaikintas. Atgavus Nepriklausomybę ši nedidelė bažnytėlė atgimė visiškai naujai, gavusi Dievo Gailestingumo šventovės titulą.

Nusprendus būtent čia perkelti Gailestingojo Jėzaus paveikslą buvo galimybė sukurti visiškai naują, pagrindinę bažnyčios brangenybę pabrėžiantį interjerą. Lengvos ir šviesios 2003-2004 m. Nijolės Vilutytės sukurtos freskos-sagrafitai „Maldos altorius“, „Švč. Trejybė“, „Gailestingumo Marija“  bei vitražai kuria prasmingą ir darnią šventovės erdvę. Simboliškai Švč. Trejybę vaizduojanti freska ne tik kreipia mus į svarbiausią tikėjimo slėpinį, bet ir primena ne vieną šimtmetį tartą ankstesnį bažnyčios titulą. Aušros Vartų Mariją vaizduojanti freska kviečia glaustis prie Gailestingumo Motinos, o įvairiomis kalbomis išrašyti kreipiniai Jėzau, pasitikiu Tavimi, palydi kiekvieno atėjusiojo maldos atodūsius į dangų.