Šv.s.Faustina Kovalska


Šventąją seserį M. Faustiną Kovalską, šiandien visam pasauliui žinomą Dievo Gailestingumo apaštalę, teologai priskiria žymiausių Bažnyčios mistikų būriui.


Ji į pasaulį atėjo kaip trečias vaikas iš dešimties skurdžioje ir pamaldžioje valstiečių šeimoje Glogoviecų kaime. Krikšto metu Svinicy Varskie parapijos bažnyčioje jai suteiktas Helenos vardas. Nuo mažens mergaitei buvo būdingas pamaldumas, meilė maldai, darbštumas ir paklusnumas, taip pat didelis jautrumas žmonių nelaimėms. Mokyklą lankė tk trejus metus- būdama šešiolikos, paliko tėvų namus, kad tarnaudama Aleksandrove ir Lodzėje užsidirbtų gyvenimui ir padėtų tėvams.


Pašaukimą savo sieloje jautė nuo septynerių metų, bet tėvai nesutiko, kad stotų į vienuolyną. Atsidūrusi tokioje situacijoje, mažoji Helena stengėsi nuslopinti savyje šį Dievo kvietimą, bet paskatinta kenčiančio Jėzaus vizijos ir priekaištų - Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nuvilsi? (Dien. 9) - ėmė ieškoti vietos vienuolyne. Ji beldėsi į daugelio vienuolynų vartus, bet jos niekur nepriėmė. 1925 m. rugpjūčio 1 d. ji peržengė klauzūros slenkstį Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyne Varšuvoje, Žytnia gatvėje. Vėliau savo Dienoraštyje ji prisipažino: Man atrodė, kad įžengiau į dangišką gyvenimą. Iš širdies veržėsi vien padėkos malda (Dien. 17).


Vis dėlto, po kelių savaičių ji išgyveno stiprią pagundą pereiti į kitą bendruomenę, kur daugiau laiko galėtų skirti maldai. Tuomet Viešpats Jėzus, rodydamas jai savo sužeistą ir pavargusį veidą, tarė: Tu man sukelsi tokį skausmą, jeigu išeisi iš šio vienuolyno. Čia tave pašaukiau, o ne kur kitur, ir parengiau tau daugybę malonių (Dien. 19).


Vienuolyne ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą. Po noviciato Krokuvoje vysk. Stanisławo Rospondo akivaizdoje ji davė savo pirmuosius įžadus, o po penkerių metų - amžinuosius skaistumo, klusnumo ir neturto įžadus. Vėliau darbavosi keliuose vienuolyno namuose, ilgiausiai - Krokuvoje, Plocke ir Vilniuje. Čia ji dirbo virėja, daržininke, durininke.
Ses. Faustinos išorė niekaip neatskleidė neįtikėtinai turtingo mistinio gyvenimo. Ji uoliai vykdė savo pareigas, ištikimai laikėsi visų vienuolyno regulų, buvo rimta ir tyli, bet sykiu - tikra, linksma, kupina geranoriškumo ir nesavanaudiškos meilės artimui.


Visas jos gyvenimas koncentravosi į nuolatinį siekimą vis labiau vienytis su Dievu ir pasiaukojančiai bendradarbiauti su Jėzumi gelbstint sielas.


Mano Jėzau, — prisipažįsta ji savo Dienoraštyje, — Tu žinai, kad nuo mažumės troškau tapti didžia šventąja, tai yra troškau mylėti Tave tokia meile, kokia iki šiol Tavęs nemylėjo jokia siela (Dien. 1372).


Viešpats apdovanojo ją didžiulėmis malonėmis: kontempliacijos dovana, giliu Dievo gailestingumo slėpinio pažinimu, regėjimais, apreiškimais, neregimomis stigmomis, pranašystės ir žmonių sielų pažinimo dovanomis, taip pat ir retai pasitaikančia mistinių sužadėtuvių dovana.


Griežtas gyvenimo būdas ir alinantys pasninkai, kuriuos Faustina skirdavo sau dar prieš įstodama į vienuolyną, taip išsekino jos organizmą, jog dar postulantę ją reikėjo išsiųsti į šalia Varšuvos esantį Skolimovą taisyti sveikatos.
Po pirmųjų noviciato metų ją ištiko neįtikėtinai skaudžios mistinės patirtys — vadinamosios tamsiosios naktys, o vėliau — dvasinės ir moralinės kančios, susijusios su pasiuntinybės, kurią gavo iš Kristaus, įvykdymu. Savo gyvenimą sesuo Faustina paaukojo kaip auką už nusidėjėlius ir dėl to taip pat patyrė daugybę kančių. . Paskutiniaisiais gyvenimo metais sustiprėjo dvasinės kančios ir organizmo ligos: išsivystė tuberkuliozė, apėmusi plaučius ir virškinamąjį traktą. Dėl to jai teko du kartus po keletą mėnesių gydytis Prondniko ligoninėje netoli Krokuvos.


Visiškai nusilpusi fiziškai, bet subrandinta dvasiškai ses. Faustina mirė 1938 m. spalio 5 dieną. Tuomet ji buvo vos 33, iš jų 13 metų praleista vienuolyne.


Jos kūnas palaidotas vienuolyno kapinėse Krokuvoje-Lagievnikuose, o nuo 1966 m. perkeltas į koplyčią.
Šiai paprastai, neišsilavinusiai, bet narsiai, be galo Dievu pasitikinčiai vienuolei Viešpats Jėzus patikėjo svarbią misiją: visam pasauliui paskelbti Dievo Gailestingumo žinią .


Siunčiu tave, - sakė Jis, - pas visą žmoniją su manuoju gailestingumu. Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingos savo širdies (Dien. 1588). Esi mano gailestingumo sekretorė; išrinkau tave šioms pareigoms šiame ir būsimajame gyvenime (Dien. 1605).